Europos Sąjunga nuo 2011 m. birželio 22 d. Baltarusijai skyrė ekonominio ir politinio pobūdžio sankcijas: ES valstybėms draudžiama parduoti Baltarusijai visų rūšių ginklus, ribojama galimybė atvykti į ES valstybes, taip pat įšaldyti atitinkamų Baltarusijos pareigūnų bankų aktyvai, esantys ES bankuose. ES šalių firmoms uždrausta palaikyti ekonominius ryšius su Baltarusijos kompanijomis, aktyviausiai remiančiomis A. Lukašenkos režimą.
ES tokių veiksmų ėmėsi po 2010 m. gruodžio mėnesį įvykusių prezidento rinkimų ir po jų ėjusių susidorojimų su opozicijos atstovais, ypač su A. Lukašenkos konkurentais į prezidento postą.
Sankcijų įvedimas neturėjo tokio poveikio, kokio tikėjosi Vakarų valstybės, nors valstybės tarnautojų ir teisėtvarkos struktūrų atstovų judėjimo po ES šalis galimybes ir apribojo. Atsakydama į sankcijas Baltarusija ėmė dar labiau stiprinti ekonominius ryšius su Rusija, tiesa, ne visada sėkmingai, ir pradėjo ieškoti partnerių tolimesnėse šalyse, pirmiausia – Kinijoje ir Irane. Kyla klausimas: kokios naujos partnerystės priežastys?
Intensyvėjantis Kinijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas
Baltarusija ir Kinija oficialius diplomatinius santykius užmezgė 1992 metais. Baltarusijos užsienio reikalų ministerija teigia, kad Baltarusija ir Kinija „yra suinteresuotos skatinti dvišalius santykius visose sferose“. Todėl nenuostabu, kad virtinę Kinijos pareigūnų vizitų į Baltarusiją lydi gana didelės Kinijos investicijos. 2011 m. spalio mėnesį Baltarusijos ekonomikos ministerija ir Kinijos įmonė „CAMC Engineering Co“ pasirašė sutartį dėl Kinijos ir Baltarusijos pramonės parko kūrimo netoli Minsko. Parkas bus per 80 kvadratinių kilometrų ploto ir priims aukštųjų technologijų, į eksportą orientuotas įmones. Baltarusijos ministro pirmininko pavaduotojas Anatolijus Tozikas teigia, kad šiam parkui statyti į Baltarusiją atsikels apie 600 tūkstančių kinų imigrantų. Kinijos investicijos taip pat bus skirtos Baltarusijos elektros jėgainėms ir Minsko oro uostui modernizuoti. Dvišalė prekyba tarp valstybių išaugo nuo 34 milijonų dolerių 1992 m. iki 3 milijardų dolerių 2011 metais.
Taip, Kinija nori ir gali daug investuoti į Baltarusiją. Tačiau Baltarusija yra per maža valstybė, kad būtų ekonomiškai svarbi Kinijai. Ji neturi gamtinių išteklių, kuriais Kinija galėtų naudotis, gal tik išskyrus reikalingus kalio trąšų gamybai. Todėl, žiūrint iš demografinės ir ekonominės perspektyvos, ji Kinijai nelabai turi ką pasiūlyti. Tuomet kokia yra stiprėjančių šių šalių santykių esmė?
Aišku, kad Kinijai Baltarusija svarbi ne ekonomiškai, o strategiškai. Ji yra Europoje, nors ir rytinėje jos dalyje, tačiau giliau Europoje Kinijai nelabai sekasi įsitvirtinti. Todėl vadinamoji „paskutinė Europos diktatūra“ Kinijai puikiai tinka kaip strateginė partnerė.
Baltarusija – paskutinė Irano viltis
Kovo 4 d. Baltarusijos ambasadorius Irane Viktoras Rybakas susitiko su Irano prezidento patarėju ir Neprisijungusių šalių judėjimo (Non-Aligned Movement) sekretoriato vadovu Esfandiaru Rahimu Mashaei‘u ir aptarė dvišalius santykius bei galimybes bendradarbiauti. Šiltėjantys šių valstybių santykiai ne veltui verčia Izraelį ir JAV nerimauti, kad Baltarusija gali pažeisti tarptautinį draudimą parduoti ginklus Iranui. JAV išreiškė susirūpinimą, kad Iranas gali mėginti gauti ginklų iš Rusijos per Baltarusiją, nes Rusija nebegali tiekti jų dėl galiojančio tarptautinio ginklų prekybos draudimo.
Iranas siekia gauti iš Rusijos priešlėktuvinės gynybos zenitinių raketų kompleksų S-300 ir išreiškė pageidavimą pirkti didesnio veikimo nuotolio raketų sistemų, pritaikytų gintis nuo oro atakų ir sparnuotųjų raketų. Dar 2007 m. Iranas pasirašė susitarimą su Maskva dėl zenitinių raketų kompleksų S-300 įsigijimo, tačiau jų pristatymas pirkėjui buvo sustabdytas 2010 m., kai tuometinis Rusijos prezidentas D. Medvedevas pasirašė dekretą, draudžiantį Rusijos ginklų pardavimą Iranui dėl tarptautinio ginklų prekybos embargo. Todėl gauti Rusijos ginklus per Minską Iranui būtų kaip išsigelbėjimo alternatyva.
Pasklidus informacijai, kad Baltarusijos verslininkas Jurijus Černiavskis savo įmonei „TM Services“ bando iš Rusijos kompanijos „Optolink“ gauti technologijas tam, kad vėliau galėtų parduoti jas Iranui, Baltarusija puolė neigti įtarimus. „Optolink“ generalinis direktorius Jurijus Korkiška teigė, kad J. Černiavskio įmonė planavo įsigyti šias technologijas Baltarusijos nacionaliniam technikos universitetui ir nieko nežino apie „TM Services“ ketinimus parduoti jas Iranui. Taip pat jis minėjo, kad jų produktai anksčiau buvo sulaukę Irano dėmesio.
Nors ir nėra akivaizdžių teisinių įrodymų ar faktų apie Baltarusijos mėginimus parduoti ginklus Iranui, maždaug prieš mėnesį Irano televizija parodė trumpą siužetą, kaip rytų Irano Chorasano provincijoje numušamas nepilotuojamas JAV lėktuvas. Septintą siužeto sekundę aiškiai matyti Baltarusijos karinės įmonės „Radar“ gamybos radiolokacinė apžvalgos sistema „Vostok-E“. Iranas teigia, kad ši sistema yra sukurta gynybai, todėl nepatenka į Jungtinių Tautų uždraustų ginklų sąrašą. Šis įvykis įrodo, kad Baltarusija iš tiesų pardavė ginklų Iranui, tačiau sunku pasakyti, kuri įmonė ir kada tai padarė. Vis dėlto JAV ėmėsi sankcijų prieš dvi baltarusių įmones, kurios prisidėjo gaminant šiuos įrenginius. Tačiau lieka neaišku, kaip Baltarusija sugebėjo parduoti ginklus Iranui.
Dėl tokių įtarimų ir taip izoliuota Baltarusija gali atsidurti Kinijos, Rusijos, Sirijos, Šiaurės Korėjos, Turkijos ir kitų valstybių, kurios, Vakarų manymu, pažeidžia Jungtinių Tautų dar 2006 m. nustatytas tarptautines sankcijas Iranui, kompanijoje.
Stiprėjantis bendradarbiavimas
Kaip tokios skirtingos šalys gali bendradarbiauti? Pirmiausia Kinija, Iranas ir Baltarusija valdymo forma pakankamai panašios ir neturi skaudžios bendros šalių praeities, tad viską galima pradėti nuo pradžių. Baltarusijai yra lengviau susirasti naujų partnerių negu plėtoti ar gerinti santykius su Europa ar JAV.
Antra, visoms trims valstybėms bendravimas su Vakarų valstybėmis yra sudėtingesnis, reikia taikytis prie jų primestų žaidimo taisyklių. Visos šios valstybės susiduria su Vakarų valstybių spaudimu dėl žmogaus teisių ir demokratijos reikalavimų pažeidimo, todėl daug lengviau sudaryti bent neformalų bloką iš tų valstybių, kurios yra „engiamos“ Vakarų. Baltarusijai daug lengviau bendradarbiauti su šiomis valstybėmis paprasčiausiai dėl to, kad jos nereikalauja nei pakeisti valstybės režimo, nei nušalinti V. Lukašenkos. Naujoms partnerėms svarbiausia ekonominė nauda ir atviras ar užslėptas bendradarbiavimas.
Kiekvienas bandymas imtis ekonominių ar politinių sankcijų siekiant priversti valstybių vadovybes suteikti jų gyventojams daugiau demokratinių laisvių veikia atvirkščiai ir izoliuotas valstybes tik dar labiau skatina gerinti partnerystę su kitomis panašių vertybių valstybėmis. Tiek Kinija, tiek Iranas ir Baltarusija apie valstybę ir jos vidinius procesus galvoja taip pat – prieštarauja kišimuisi į jų vidaus reikalus remiantis demokratijos sklaida ir žmogaus teisių gerinimu. Tolesnė šių šalių bendradarbiavimo plėtra gali suformuoti valstybių bloką, kuris galėtų atsverti demokratiškus Vakarus ir jų remiamas vertybes. Atsižvelgiant į šiuos įvykius, JAV ir ES reikėtų gerai apgalvoti tolesnius veiksmus siekiant įgyvendinti tokio pobūdžio tikslus.
