Kodėl reikėjo keisti ankstesnį aplinkos prieinamumą reglamentuojantį dokumentą?
Anksčiau galiojęs STR 2.03.01:2001 „Statiniai ir teritorijos. Reikalavimai žmonių su negalia reikmėms“ buvo gerokai pasenęs tiek juridiškai, tiek kalbant apie normas. Pasauliniu mastu vartojame universalaus dizaino terminą, kai aplinka pritaikoma neatsižvelgiant į kokį nors statusą, bet pritaikoma visoms socialinėms grupėms. Reikėjo prie to priderinti teisės aktus. Tiesa, reglamente „Statinių prieinamumas“ universalaus dizaino sąvoka nevartojama, ji įtraukta į Statybos ir Architektūros įstatymus. Statybos techninis reglamentas – konkretesnis dokumentas, kuris nustato konkrečius atstumus, dydžius ir nuolydžių kampus.
Gal galite paminėti pagrindinius dalykus, kuriuos keičia naujasis reglamentas?
Pakeitimų daug, nes naujasis reglamentavimas paremtas tarptautiniais ISO standartais, kuriuose labai konkrečiai nurodomi visi dydžiai, pateikti pritaikymo pavyzdžiai. Pavyzdžiui, daugeliui judėjimo sutrikimų turinčių žmonių labai aktualus panduso įrengimas naujajame dokumente reglamentuojamas daug lanksčiau. Pagal ankstesnį reglamentavimą ne visada pavykdavo jį tinkamai įrengti. Laikantis normų kartais pandusas neatitikdavo poreikių, išeidavo kreivas. Dabar reglamentavimas daug lankstesnis, neapsunkina naudotojų – ISO numatyta, kad pandusas priklauso nuo pakilimo aukščio, siūloma įvairių variantų, kaip juos įrengti. Tai leidžia projektuotojui lanksčiau reaguoti į aplinką. Tualetus taip pat siūloma projektuoti lanksčiau – jie gali būti 3 tipų, priklausomai nuo statinio dydžio.
Dar viena naujiena ta, kad numatytos stovėjimo aikštelės mikroautobusams – anksčiau tai nebuvo reglamentuota. Tokios stovėjimo vietos aktualios ne tiek pavieniams vartotojams, bet labiau neįgaliųjų bendrijoms ir socialinės globos įstaigoms, kurios vežioja negalią turinčius globotinius. Šie automobiliai dažnai turi rampas, todėl ir stovėjimo vietos numatytos pagal tai – įvertinta, kad reikia daugiau vietos automobiliui iš šono arba iš galo.
Dar atsirado nauja nuostata – reglamentuota ne tik kiek stovėjimo aikštelėje turi būti vietų neįgaliesiems, bet nurodoma, kad įrengiant aikštelę turi būti pritaikyta ne tik ji, bet ir takas iki objekto.
Žiūrovinėse erdvėse – auditorijose, konferencijų salėse, numatytos ne tik vietos neįgaliųjų vežimėliams, bet ir jiems persėsti, t. y. turės būti įrengtos sėdynės su pakeliamais ranktūriais ar be jų. Atsižvelgta į tai, kad kartais žmogui sėdėti visą ilgai trunkantį renginį labai nepatogu. Be to, pritaikytos vietos turės būti paskirstytos visoms salės dalims, pvz., dalis įrengta ložėse, dalis parteriuose ar balkonuose – žmogus gali pasirinkti, iš kur jam žiūrėti spektaklį ar koncertą. Salėse privalo būti užtikrinta galimybė pakilti į scenos pakylą, užkulisius, terasą, balkoną ir kitas lankytojams skirtas patalpas.
Teko girdėti, kad ankstesniame STR per mažai reglamentuotas aplinkos pritaikymas akliesiems ir silpnaregiams, taip pat kurtiesiems ir kitoms negalioms. Kaip yra naujajame dokumente?
Iš tiesų silpnaregiams, akliesiems ir kurtiesiems ankstesniame reglamente buvo skiriama mažiau dėmesio, o minėtuose ISO standartuose, kuriais rekomenduojama vadovautis dabar, visa tai gana išsamiai aprašyta, netgi iki atspalvių, kurie labiau tiktų regėjimo sutrikimų turintiems žmonėms.
Šiuo metu judantiems neįgaliojo vežimėliu labai sunku susirasti butą, nes pritaikyta tik maža jų dalis. Kaip naujasis STR reglamentuoja daugiabučių pritaikymą?
Daugiabučius, kuriems priskiriami namai su 3 ir daugiau butų, reikia pritaikyti. Tačiau pastate nebūtina pritaikyti visko – visų aukštų butų, o lifto neturinčiuose daugiabučiuose pirmojo aukšto butų erdvės ar patalpos turi būti suprojektuotos taip, kad paprastojo remonto darbais jas galima būtų pritaikyti riboto judumo žmonių poreikiams. Tam projektuojant gali būti pasitelkiami įvairūs sprendimai. Nors dabar dažnai projektuojami maži butai, tačiau sprendimų galima rasti – galbūt didesnius sanitarinius mazgus padaryti sumažinant koridorių. Viskas priklauso nuo plano.
Daug diskusijų sukėlė neseniai pastatytas apžvalgos bokštas – neįgalieji apgailestavo, kad negalės pasigėrėti apylinkių grožiu. Diskusijų kilo ir dėl prie Vilniaus oro uosto įrengtos apžvalgos aikštelės. Kaip tai reglamentuojama – ar šiuos statinius taip pat reikia pritaikyti?
Įvairūs bokštai naujajame reglamente būtų priskiriami kitos paskirties inžineriniams statiniams, kuriuose numatomi lankytojų srautai. Jie taip pat turi būti pritaikyti. Juos pritaikant galima paieškoti įvairių sprendimų. Paprastai bokštai statomi įdomesniuose reljefuose. Pavyzdys galėtų būti Zarasų kilpa, kai pritaikymui panaudotas reljefo nelygumas. Sprendimų tikrai galima rasti.
Daug diskusijų kelia ir kultūros paveldo pritaikymas. Ar naujasis dokumentas reglamentuoja ir šių statinių pritaikymą?
Kultūros paveldo pastatai ar kiti objektai turi būti pritaikomi taip, kad nebūtų pakenkta pastato vertingosioms savybėms. Naujajame dokumente atsirado pritaikymo įvairovė – šių objektų pritaikymas reglamentuojamas lanksčiau. Žinoma, kiekvienu atveju reikia ieškoti skirtingų sprendimų, priklauso nuo pastato.
Kaip kontroliuojama, ar laikomasi šio reglamento nuostatų?
Kontrolė pavesta Neįgaliųjų reikalų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos – jis renkasi, kaip įgyvendinti šiuos dalykus. Projektas neturėtų būti tvirtinamas ir pastatas neturi būti laikomas baigtu, jei jis neatitinka minėto reglamento reikalavimų.
Tačiau tenka išgirsti, kad kartais minėti pritaikymai panaikinami, kai pastatas „priduodamas“.
Deja, tokių atvejų pasitaiko. Pastatas turi būti naudojamas toks, koks buvo pastatytas. Dabar kalbamės, kaip papildyti teisės aktus, kad būtų dar aiškiau reglamentuota, jog pritaikymas neįgaliųjų poreikiams turi būti išsaugotas.
Kaip reglamentuojamas pastato pritaikymas rekonstrukcijos, remonto atvejais? Ar rekonstruojant turi būti pritaikomas visas pastatas?
Reglamentas yra privalomas dokumentas, todėl rekonstruojami ar atnaujinami statiniai turi būti pritaikomi neįgaliųjų poreikiams. Atnaujinant (modernizuojant), rekonstruojant ar remontuojant reglamente nurodytus statinius, jo nuostatos taikomos tik atnaujinimo (modernizavimo), rekonstravimo ar remonto metu pertvarkomoms statinio dalims, ši išimtis netaikoma, kai keičiama statinių paskirtis.
Pavyzdžiui, jei gerinamas pastato energinis efektyvumas, bus kalbama apie įėjimo pritaikymą, nes bus keičiamos durys ir pan. Kitaip tariant, jei pastatas tvarkomas valstybės lėšomis, turi būti imamasi priemonių jį ir pritaikyti.
Ar rengiant naująjį reglamentą tartasi su neįgaliųjų organizacijomis?
Reglamentas buvo rengiamas maždaug metus, po nemažų diskusijų. Jį rengiant aktyviai dalyvavo neįgaliųjų organizacijos. Didžioji dalis darbo buvo padaryta kartu. Ypač daug prisidėjo fizinę negalią turinčių ir aklųjų bei silpnaregių atstovai, kiek mažiau – kurtieji. Kartu su neįgaliųjų atstovais pasirinkta taikyti ISO standartus, kurie parengti remiantis jau išbandyta tarptautine praktika. Tik kai kurie dalykai reglamente pritaikyti mūsų šalies situacijai.
Ar lengvai pavyksta suderinti visų interesus?
Ne visada tai paprasta. Ir dabar yra tokių dalykų, kurie ne visiems tinka. Pavyzdžiui, leidžiamas 2 cm pakilimas prie įėjimo vieniems judantiems neįgaliojo vežimėliu gali būti įveikiamas gana lengvai, o kitiems – tapti didžiuliu iššūkiu. Perėjose tas, kas tinka akliesiems, dažnai būna nepatogu vežimėliais judantiems. Šiuos dalykus ne visada lengva išspręsti. Tačiau kompromisą rasti galima. Siekis turėtų būti geriausias rezultatas optimaliomis sąnaudomis. Tie, kurie nori pritaikyti aplinką tinkamai, visada gali konsultuotis su neįgaliųjų organizacijomis, kurios patars, ką daryti.
Šioje srityje dirbate daug metų. Kaip per tą laiką pasikeitė požiūris į aplinkos prieinamumą?
Požiūris keičiasi, bet ne taip greitai, kaip norėtųsi. Teisės aktų reikalavimai ne visada tinkamai įgyvendinami. Reikalavimas pritaikyti aplinką neįgaliųjų poreikiams buvo ir sovietų laikais, bet tuomet pritaikytų vietų nematėme. Anksčiau buvo labai daug prašymų statant nepritaikyti vieno ar kito objekto, dabar tokių klausimų beveik nėra. Beje, ir senasis reglamentas nebuvo blogas. Pagal jį irgi buvo galima gerai pritaikyti aplinką. Vis dėlto nebuvo patogu tai, kad senajame reglamente dalis dalykų buvo apibrėžta žodžiu. Inžinieriams labiau suprantama skaičių ir brėžinių kalba. ISO standartuose į tai ir atsižvelgta – labai aiškiai aprašyti ir nubraižyti visi atvejai, kaip konkrečiai gali būti pritaikomas vienas ar kitas objektas.
Vis dėlto svarbiausia čia – požiūris. Reikia suprasti, kad tinkamai pritaikyti aplinką yra mūsų visų interesas – visi kada nors būsime seni.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.