Mano pastaba Vytarui nebuvo labai autoritetinga. Jo šūviui nuo taikinio nukrypus gerokai per aukštai ir per toli, manoji strėlė, jau po kelių akimirkų, švelniai atgulė net nepasiekusi iš lapų susukto kažkokio gumulo, kuris vietinių žmonių nuomone buvo visai panašus į mažą, tarp žolių pasislėpusį šerną.
- Hm.. Kaip sakei? Pilvu pūst? Nemanau, kad verta klausti medžiotojų, kieno šūvis geresnis. - Atsakė triumfuojantis bičiulis, pažvelgęs į nuo juoko lūžtančius vyrus. Šiems mano bandymas pasirodė vertas metų anekdoto, stipriai pranokusio Vytaro nepataikymą. Pastarasis, beje, juokėsi garsiausiai.
Mes buvome užsikorę ant gana stataus šlaito, džiunglėse, kur keli dajakų veikėjai ėmėsi mus mokyti medžioklės pradmenų. Po geros valandos ėjimo siauru keliu sutikome juos jau laukiančius. Pasisveikinome. Palinksėjome visi galvomis. Dar pamosikavome rankomis ir pasišypsojome. Tada jie parodė, kaip reikia žvėriui paruošti spąstus, kad jo koja patektų į gudriai paspęstą kilpą.
Paskui tie vyrai griebėsi vamzdžių. Ilgų, tiesių ir tuščiavidurių.
- Jūs pučiat, kaip dūdelę. Ne taip. Reikia stipriai apžioti vamzdžio galą lūpomis, nusitaikyti ir tada pūsti. – Taip savo kalba aiškino mums vienas iš neaukštų veikėjų. Jo gestai atrodė pakankamai aiškūs, tad ir žodžiai buvo suprantami. Ypač ta vieta, kur buvo demonstruojama, kaip reikia tą tobulai ilgą vamzdį...., kaip čia pasakius, žodžiu norint būti taikliam, reikia daryti taip, kaip jis rodė.
Ir baikite su dviprasmybėmis. Ne tai man rūpėjo tuo metu. Galvojau, kaip čia taktiškiau šį veiksmą atlikti, kai ginklas buvo ištiestas man. Ta prasme – dajakas nenuleido nuo manęs akių ir laukė, besišypsodamas visa savo nuo betelio lapų paraudonavusia, seilėta, mielai besišypsančia burna.
- Imk, - ragino jis mane. - Bandyk dar.
- Nemandagu būtų dabar valyti tas jo seiles žmogui matant. – Supratęs, apie ką galvoju, netruko pakomentuoti Vytaras. Šypsojosi, žaltys, vos laikėsi neprunkšdamas.
- Gerai, puiku, mielai... – bambėjau ne tiek Vytarui, kiek sau. - Jokių problemų. Pamanykit. Juk nieko tokio, čia tik seilės. Tuoj.
Kiek gaišau laiką, nes tikėjausi, kad tas glitus raudonas skystis ant lazdos galo kažkaip išdžius ir nubyrės. O gal aš pats tuoj apie tai pamiršiu. Nesuveikė. Lėtai pro angą įdėjau strėlę, su paraližuojančiais sakais išteptu smailiu antgaliu. Pirštu kiek, lyg netyčia, nuvaliau labiausiai erzinančias vietas. Tačiau bičiulis neleido tinginiauti:
- Na , ko ten krapštaisi, šauk. Baik kuistis. Matai, žmonės laukia.
Tikrai, trys dajakai šypsojosi ir sekė akimis mano veiksmus, tikėjosi daug taiklesnio antrojo šūvio. Manyčiau, labai nuoširdžiai sirgo už savo mokinį. Ai. Ar taip, ar taip. Ištiesiau lazdą horizontalia, dar spėjau paslapčia nykščiu perbraukti per tą triūbos mundštuką primenantį galą, prisitaikiau, galų gale apžiojau ir ... dar po akimirkos iššoviau.
Šį kartą strėlė lėkė tiksliai ten, kur reikėjo! Susižavėjimo šūksniai pranoko prieš kelias minutes skambėjusį juoką. Pačepsėjau patenkintas. Nieko kažko tokio. Tik natūrali gamta.
Martynas STARKUS. Borneo. 2017 kovas.
