O darbą bebaigianti Vyriausybė steigia Viešųjų investicijų plėtros agentūrą (VIPA), kad ši efektyviau panaudotų renovacijai bei JESSICA programai skirtas Europos Sąjungos (ES) ir nacionalines lėšas. Lieka neaišku, ar vien kreditinių įsipareigojimų panaikinimas paspartins vangiai vykusią renovaciją, kaip derės keli finansavimo modeliai, ar dėl kartu veikiančių agentūrų ir savivaldybių įmonių nebus didesnės painiavos.
Vyriausybės programos rengimo darbo grupės vadovas Vytenis Andriukaitis brėžia renovacijos modelio gaires – programa taptų nacionalinė, o gyventojai visiškai atsiribotų nuo įsipareigojimų bankams, finansinę atsakomybę ir darbų kokybės rūpesčius perduodant savivaldybės įmonėms.
„Nacionalinė programa turi numatyti BUPA restruktūrizaciją, o savivaldybėse turi atsirasti energetinio taupymo struktūros ir savivaldybės ar kita įmonė, kuri vykdytų renovaciją. Atsirastų planavimas, būtų galima pirmiausia rekonstruoti labiausiai energetiškai pažeistus namus, kurių yra per 2 tūkstančius“, – dėsto jis.
Kreditinius įsipareigojimus perimtų kredito linija, kuriama iš fondo JESSICA ir kitų lėšų, kuri skolintų modernizacijoje dalyvaujančioms įmonėms. Šios investuotų į renovaciją už nustatytas palūkanas, būtų sudarytas grafikas, per kiek laiko gaus grąžą. Numatoma taikyti ESCO modelį, kai kaina priklauso nuo padidėjusio energetinio efektyvumo.
„Gyventojai savo dalį moka pagal formulę, atskleidžiančią namo būklę, – aiškina V. Andriukaitis. – Jie moka tą pačią kainą už šilumos suvartojimą, lyg namas būtų nerenovuotas, o vėliau kaina mažinama, taip pat socialinės išmokos dalis. Taip per 5–7 metus jie sumoka savo dalį už renovaciją.“ Skaičiuojama, kad investicijos savivaldybės įmonei atsipirktų per 5–10 metų, o valstybė sąnaudas kreditinei linijai susigrąžintų per 10–15 metų.
„Aiškus vienas dalykas, buvo pritaikyti 2 renovacijos modeliai: vienas, kai valstybė kompensuodavo 50 proc., kitas – 15 proc. renovacijos išlaidų. Jie nenutraukiami, tęsia veiklą. O naujojo modelio pradžia turi būti tokia, kad vėliau būtų taikomi išlyginamieji mechanizmai, kad gyventojai, būstą renovavę pagal ankstesnius modelius, nepatirtų diskriminavimo, – svarsto politikas. – Reikia kalbėti apie išlyginamuosius mechanizmus ir sklandų perėjimą iš vieno modelio į kitą.“
Tačiau kol kas atrodo neaišku, kaip tarpusavyje veiks naujoji VIPA, BUPA, savivaldybių įmonės.
„Akivaizdu, kad reikia galvoti ir apie savivaldybės įmonių padėtį, ir apie savivaldybių energetinio taupymo agentūros įsteigimą, kokia sistema turi būti sujungta. Pasakyti, kaip visas šias agentūras galima sujungti į planingai dirbančią sistemą, man būtų sunku, tiesiog reikės patikrinti, panagrinėti.“
Reikia ir noro
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įvardija veiksnius, lėmusius vangų būstų modernizavimą – finansinius įsipareigojimus namų ūkiams ir bendrijoms bei dalies gyventojų motyvacijos stoką, kylančią ir dėl neracionalių baimių, nesusijusių su piniginiais reikalais. Anot jo, kyla klausimas, ar išnykus tiesioginiams finansiniams įsipareigojimams gyventojai turės paskatą aktyviau domėtis renovacija, kai ir iki šiol buvę atvejų, kai itin mažas pajamas gaunantiems gyventojams buvo kompensuojamos visos išlaidos. „Net jei toks modelis pradės funkcionuoti, ne visi bus įsitikinę, kad turės finansinės naudos, nes mechanizmas nėra paprastas ir ne visiems gyventojams gali būti aišku, ką reiškia, kad padidėjus energetiniam efektyvumui didės pinigų srautas savivaldybės įmonei, renovavusiai namą, – aiškina N. Mačiulis. – Supraskime, jei mechanizmas nėra lengvas ir visiems suprantamas, pagrindinis barjeras vis tiek išlieka noras. Svarbu užtikrinti, kad niekuo nepagrįstas užsispyrimas neužkirstų kelio masinei renovacijai, nes ji iš tiesų dabar yra vienas iš svarbiausių valstybės projektų, galintis turėti esminį poveikį ir mažinant Lietuvos priklausomybę nuo importuojamų energetinių išteklių, ir mažinant nedarbą, ir skatinant ekonomiką.“
Arogantiškai nesiklausė
Nacionalinės pastatų administratorių asociacijos (NPAA) tarybos pirmininkas Vytautas Turonis renovacijos programą vadina fiasko ir sako, kad imtis desperatiškų veiksmų nereikėtų, jei anksčiau būtų atsižvelgta į būsto rinkos dalyvių – bendrijų pirmininkų, bendrovių, vykdančių atnaujinimo darbus, – patarimus. Jis nusiteikęs kategoriškai: kol Aplinkos ministerijoje nepasikeis už renovaciją atsakingi specialistai, tol ji nevyks sėkmingai.
„Politikai kuria įvairias programas, bet poįstatyminius teisės aktus rengia konkretūs žmonės, dirbantys savivaldybėse ir ministerijose, – sako V. Turonis. – Iš esmės ne nuo politikų, o nuo tų konkrečių žmonių priklauso, kokie teisės aktai bus sukurti ir kaip tos sistemos veiks ar kaip tik neveiks. Šiuo atveju Aplinkos ministerijoje yra ne vienas daug metų dirbantis žmogus, kuris laiko save žymiai geriau išmanančiu renovaciją ir jos problemas nei politikai, bendrijų pirmininkai ar daugiabučius administruojančių bendrovių darbuotojai.“
Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų tarybos pirmininkas Juozas Antanaitis atremia kritiką Aplinkos ministerijai ir sako, kad savivaldybės geriausiai žino, kuriuos pastatus reikia atnaujinti kuo skubiau.
„Valstybės įmonė, kad ir ta pati BUPA, būtų koordinuojanti sistema, kuri padeda įgyvendinti vyriausybės politiką, – dėsto J. Antanaitis. – Labai blogai, kai koks miesto meras per konferenciją kaltina aplinkos ministrą, kad šis jo vadovaujamame mieste nerenovavo nė vieno namo. Tokia teorija yra iškreipta, Manytume, kad reikėtų skirti konkretų asmenį Vyriausybėje, bent viceministro rango, kuris Vyriausybei atsakytų už energetinį efektyvumą, pastatų modernizavimą, nes dabar yra tik BUPA, atsakanti už lėšų panaudojimą.“
NPAA vadovas V. Turonis formuluoja 3 būdus renovacijos modeliui gerinti – visuotinį lėšų, skirtų daugiabučiams atnaujinti, kaupimą, būstų, kurių savininkai gauna valstybės kompensacijas arba priklauso savivaldybei, balsų priskyrimą už renovaciją bei dar iki renovacijos projekto gyventojų atlikto remonto išlaidų kompensavimą.
„Visi namai sensta, ir dabar pastatyti nauji namai po tam tikro laiko pasens – juos reikės remontuoti, – aiškina jis. – Absoliučioje daugumoje posovietinių valstybių lėšos kaupiamos privalomai ir, matyt, nekvaili yra lenkai, slovakai, estai. Jei taip būtų pas mus, galbūt žmonės greičiau pritartų, kad tie pinigai būtų išleisti renovacijai.“
Kitas pašnekovas J. Antanaitis taip pat pabrėžia, kad yra namų, kurių gyventojai savo lėšomis pasiekia 70 proc. didesnį energetinį efektyvumą, tačiau jokių kompensacijų iš valstybės negauna. Pašnekovas pritaria siūlymui taikyti ESCO modelį: modernizavimo darbus įmonės, imančios kreditus, atliktų kokybiškai, nes kuo daugiau energijos sutaupys atnaujintas namas, tuo didesnę grąžą jos gaus. „Sakykime, tai gali atlikti ir energijos taupymo speciali įmonė, administruojanti įmonė, šilumos tiekimo įmonė, – vardija J. Antanaitis. – Nesvarbu, kokia įmonė, svarbu, kad ji padarytų namą energiškai taupų, jį suremontuotų ir už tai gautų pinigų, o žmonės nedalyvautų priimant sprendimus, neimtų kreditų.“
V. Turonis tikina, kad gyventojai domisi renovacijos galimybėmis, bet neaiškumas ir biuroktatija nurungia jų ryžtą.
Faktai: Būsto modernizavimas Lietuvoje
Per 34 tūkst. daugiabučių namų Lietuvoje, t. y. apie 96 proc., pastatyti arba gavę statybos leidimus iki 1993 m. 2005–2008 m. programoje dalyvavo 720 namų, arba 2,1 proc. visų, turinčių tokią galimybę.
Viešųjų investicijų plėtros agentūros tikslas – teikti finansines paslaugas, įgyvendinti ir administruoti finansines priemones, skirtas viešojo sektoriaus investicijoms viešosios infrastruktūros bei viešųjų paslaugų modernizavimui. Finansų ministerija į steigiamą finansų įstaigą investuos 350 tūkst. litų ir valdys visas akcijas.
Pagal naująjį, nuo 2008 metų veikiantį finansavimo modelį JESSICA šalyje atnaujinti 6 namai.
