Netenkina 40 proc. principas
R. Šimašius 2015 metų kovo 31 dieną raštu kreipėsi į LB, siūlydamas pakeisti dar 2013 metais priimtą LB valdybos nutarimą, Lietuvos teisei būdingu, bet sunkiai paskaitomu pavadinimu, kai viename sakinyje pavartojami iš eilės devyni daiktavardžiai kilmininko linksiu: „Dėl vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingo skolinimo nuostatų patvirtinimo“.
Šio sudėtingai pavadinto dokumento esmė yra tokia: „atsakingai skolinti“ žmogui galima tik tada, jei, grąžinat paskolą, vidutiniškai per mėnesį jam nereiks mokėti daugiau 40 proc. savo „tvarių pajamų“.
Tvarios pajamos yra, kaip manoma, tos, kurios yra kas mėnesį gaunamas darbo užmokestis. Kokie nors advokatai arba kiti laisvų profesijų atstovai tokių gali ir neturėti. R. Šimašiaus nuomone, čia yra ekonominės situacijos neišmanymas, pagrindinių teisių ir laisvių pažeidimas, nors ir grindžiamas kilniais siekiais.
Nuostatai nesuderinami su pasikeitusia ekonomine situacija
Vienas iš mero argumentų: „Nuo 2013 metų kovo 19 dienos, kai buvo priimtas minėtas dokumentas, „padidėjo minimali ir vidutinė alga, sumažėjo nedarbas, ekonomika grįžo į prieškrizinį lygį“.
Savo laiške LB valdybai meras sutinka, kad minėti apribojimai (40 proc. nuo pajamų) gali būti taikomi tada, kai asmuo turi labai jau ilgalaikių įsipareigojimų. Kaip antai, kokią būsto paskolą 40 metų. Čia pat R. Šimašius nesutinka, kad metams ar pusantrų metų laikotarpiui prisiimtas įsipareigojimas gali būti įskaičiuojamas, taikant 40 proc. formulę. Mero nuomone, jei žmogus, pavyzdžiui, sudaro sutartį su mobilaus ryšio operatoriumi ar kita telekomunikacijų bendrove ir be jokio pabrangimo išsimokėtinai įsigyja telefoninę įrangą, toks įsipareigojimas neturėtų būti įtraukiamas vertinant jo mokumą.
Juolab, kad kaip pabrėžia R. Šimašius, mokumas vertinamas tik atsižvelgiant į paskutinių 4 mėnesių pajamų vidurkį, kuris nėra visada objektyvus. „40 proc. taisyklė taip pat visiškai nepagrįstai riboja didesnes nei vidutines pajamas gaunančių asmenų interesus. Pavyzdžiui 3000 eurų mėnesio pajamas gaunanti šeima privalo pasilikti pragyvenimui ne mažiau kaip 1800 eurų ir negali jų skirti šeimos gerbūviui bei su tuo susijusiems kreditoriniams įsipareigojimams dengti, pavyzdžiui erdvesniam būstui, automobilio išperkamajai nuomai ir t.t.“,- sakoma mero rašte LB.
„Vokelių“ problema
Taip pat, pasak R. Šimašiaus, svarbu nepamiršti ir tų, kuriems darbdaviai moka „vokeliuose“. „Tokie darbuotojai formaliai laikytini neturinčiais pakankamo pajamų šaltinio, nors, praktiniu požiūriu, nėra jokių kliūčių, dėl kurių jie galėtų nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų vartojimo kredito gavėjui,“ - sako politikas.
Jo nuomone, atsižvelgiant vien į SODROS statistiką per paskutinius 4 mėnesius ir 40 proc. taisyklę yra neįmanoma nustatyti realaus vartotojo mokumo, nes čia dar neatsižvelgiama ir į nekilnojamojo turtom vertybinių popierių turėjimo ir bei kitus faktorius. Pasak R. Šimašiaus, tokia nuostata stumia dalį žmonių į nelegalų skolinimąsi ir riboja konstitucines teises.
LB patvirtintas dokumentas, anot mero, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui, „kadangi neproporcingai ir nepagrįstai iškreipia bei riboja legaliai veikiančią paskolų rinką,“- mano R. Šimašius.
LB atsakymas
Vilius Šapoka, Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius mano kiek kitaip.
„Tyrimų duomenimis didesnis nei 40 proc. (kai kurie literatūros šaltiniai nurodo 25 proc.) įsipareigojimų ir pajamų santykis konkrečiame namų ūkyje lemia didesnę riziką, kad kreditas nebus grąžintas. Taigi tai pakankamai saugus santykis, galintis padėti užtikrinti, kad net ir sumažėjus pajamoms, skola netaptų nepakeliama našta. Be to, 40 proc. taisyklė nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. taikoma bankams ir kredito unijoms. Tad, ją taikant ir vartojimo kredito gavėjams, visiems rinkos dalyviams sudaromos vienodos sąlygos“,- atkerta jis.
Taip pat, pasak V. Šapokos, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Nuostatuose įtvirtintas reikalavimas dėl 40 proc. dydžio įsipareigojimų ir pajamų santykio yra formuluojamas kaip prezumpcija. „Tai reiškia, kad šia nuostata vartojimo kredito davėjui paliekama galimybė pritaikyti kitokį (didesnį ar mažesnį) įsipareigojimų ir pajamų santykio normatyvą, kai vartojimo kredito davėjas gali pagrįsti, kad pasirinkto kito normatyvo taikymas konkrečiu atveju nepažeidžia atsakingojo skolinimo principų, užtikrina Nuostatų tikslų pasiekimą ir yra pagrįstas konkrečioje situacijoje. Kiekvieno vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimas yra labai individualus ir priklauso nuo daugelio taip pat ir individualių aplinkybių, kurias vartojimo kredito davėjas ir privalo įvertinti prieš suteikdamas kreditą.
Žvelgiant plačiau, valstybės socialinė politika siekia skatinti gyventojus taupyti ir turėti pinigų rezervą skubiems ir nenumatytiems atvejams. Būtent mažųjų kreditų rinkoje pradelstų paskolų dalis yra gerokai didesnė lyginant su kredito įstaigų suteiktomis vartojamosiomis paskolomis. Taigi greitųjų kreditų bendrovės turėtų skolinti kur kas atsakingiau“, - aiškina LB atstovas.
Keisti neplanuoja
Grįžtant prie R. Šimašiaus reikalavimų, konkretūs jo siūlomi pakeitimai yra tokie:
Minėti LB apribojimai neturėtų būti taikomi išperkamosios nuomos sutartims, kai jose nustatoma pareiga per ne ilgiau kaip pusmetį įsigyti sutarties objektą (modemą, telefoną, etc.).Taip pat tada, kai paskola įsigyjamoms prekėms ar paslaugoms finansuoti suteikiama be palūkanų ar kitų mokesčių. Taip pat minėtų apribojimų siūloma nepaisyti tada, kai kreditas išduodamas ne ilgiau kaip trims mėnesiams.
Kartu R. Šimašiaus siūlomi pakeitimai numatytų, kad vartojimo kredito grąžinimui negalėtų būti naudojamos pajamos, gautos parduodant (ar kitaip perleidžiant) šeimos gyvenamąjį būstą arba turtą. LB atstovas V. Šapoka tikina, kad nuostatų keisti neketinama. Jis atmeta mintį, kad toks reguliavimas sukuria situaciją, kuomet kai kurie ne pagal darbo sutartis dirbantys žmonės apskritai vargiai gali skolintis, nes jų pajamos nėra tiek pat reguliarios, kaip dirbančių pagal darbo sutartį, nors gali būti ir ne mažesnės, jei vertintume jas metų perspektyvoje.
„Kaip jau minėta, kiekvieno vartojimo kredito gavėjo mokumo vertinimas yra labai individualus ir priklauso nuo įvairių aplinkybių. Todėl negalima teigti, kad asmenys, kurie dirba ne pagal darbo sutartis, neturi galimybės skolintis. Svarbu, kad vartotojo gaunamų pajamų pakaktų ir jos būtų tvarios. Tam tikrais atvejais vartojimo kredito gavėjai gauna tokias pajamas, kurios Sodros duomenų bazėje neatsispindi (verčiasi individualia veikla, kt.), todėl tokiu atveju vartojimo kredito davėjas turi surinkti kitus vartojimo kredito gavėjo pajamų tvarumą įrodančius dokumentus, pavyzdžiui, banko sąskaitų išrašus, patvirtinančius piniginių lėšų judėjimą, pajamų ir išlaidų žurnalus ir pan.,“- žurnalistui aiškino V. Šapoka.
Pasak V. Šapokos, gana įvairi yra ir užsienio praktika. „Kadangi šalims narėms buvo leista pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnį, kuris nustato pareigą atlikti klientų mokumo vertinimą. Priklausomai nuo šalyje susiformavusios praktikos iki direktyvos priėmimo, dalis šalių (Portugalija, Prancūzija) nustatė, kad vartojimo kredito davėjai prieš suteikdami kreditą privalo tikrinti kliento informaciją atitinkamuose informacijos registruose. Dalis šalių (Jungtinė Karalystė, Austrija, Olandija) nustatė gaires, kaip ir kokią konkrečią informaciją vartojimo kredito davėjas privalo surinkti prieš išduodamas kreditą. Surinktos informacijos turi būti pakankama įsitikinti, kad klientas suteiktą kreditą sugebės grąžinti laiku. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad faktiškai visos šalys nurodo, kad tiek pajamos, tiek jau turimi finansiniai įsipareigojimai yra vienas svarbiausių kriterijų vertinant vartojimo kredito gavėjo gebėjimą laiku grąžinti kreditą,- teigia V. Švilpa ir priduria, kad, nepaisant mero kreipimosi, dėl 40 proc. taisyklės vartojimo kreditams šiuo metu neplanuojami jokie pakeitimai.
Verslininkai mero pusėje
Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos prezidentas Liutauras Valickas sako, kad netinkamas ir nepamatuotai griežtas smulkiųjų vartojimo kreditų veiklos reguliavimas kelia problemų ir kreditų davėjams ir šios paslaugos vartotojams. Akivaizdžiausiais netinkamo reguliavimo pavyzdžiu galima vadinti LB valdybos nutarimu patvirtintą vadinamąją „40 proc. pajamų-įsipareigojimų taisyklę". Ši taisyklė smulkiųjų vartojimo kreditų įmonėms draudžia išduoti kreditą asmeniui, kurio turimi ir būsimi (jeigu jam bus suteiktas kreditas) finansiniai įsipareigojimai per mėnesį bus didesni kaip 40 procentų jo kas mėnesį gaunamų pajamų. Pasak p. Valicko, buvo pamiršta, jog vieno standarto nustatymas visiems finansų rinkos dalyviams ir vartotojams gali reikšti nepagrįstą kitų vartotojų grupių teisių suvaržymą.
„Juk viena, kuomet užtikrinama, kad asmeniui pragyventi liktų 60 proc. pajamų nuo jo minimalios algos, ir visai kas kita, kuomet asmeniui uždirbančiam 3000 eurų per mėnesį atlyginimą Lietuvos banko sugalvota „40 proc. taisyklė" neleidžia laisvai priiminėti finansinių sprendimų, nors jam liekančios 1200 eurų sumos mėnesiui yra daugiau nei pakankamai. „40 proc. taisyklė" ydinga ir tuo, jog nereikalauja vertinant kliento mokumą atsižvelgti ar jis gyvena mieste (pvz. daugiabutyje) ar kaime (ar turi daržą, ūkį ir pan. iš kurio jis prasimaitina), ar jo imamas kreditas yra mėnesiui, dviems, trims, pusei metų ar metams, ar asmuo turi kredito istoriją ir kokia ji, ar yra kitų prielaidų (nebūtinai pajamos pagal darbo sutartį) ir sąlygų, kurios leidžia manyti, jog imamas kreditas bus gražintas laiku ir pan.,“-aiškina L. Valickas.
Tiesa, Nacionalinės finansinių paslaugų asociacijos valdybos pirmininkas advokatas Kęstutis Kvainauskas sako, kad R. Šimašiaus pasiūlymas nėra susijęs su vadinamais „greitaisiais kreditais“, kaip kartais bandoma pateikti. Priešingai, šis siūlymas labiau susijęs su išperkamąja nuoma, prekių pardavimu išsimokėtinai ir kitomis finansinėmis paslaugomis. K. Kvainauskas sako, jog jis visiškai sutinka su R. Šimašiaus nuomone, kad pasikeitus ekonominei situacijai, valstybė neturi jokios teisės nepagrįstai ir riboti galimybės skolintis tiems vartotojams, kurie yra pajėgūs grąžinti paskolas.
„Man pačiam yra tekę matyti oficialius LB dokumentus, kuriuose pati LB valdybos pirmininko pavaduotoja pripažįsta, kad šiuo metu galiojantis vartojimo kredito įstatymas neatitinka Europos Sąjungos direktyvų, kiek tai susiję su apribojimų taikymu išsimokėtinai be jokio pabrangimo vartotojų įsigyjamoms prekėms, tokioms kaip TV priedėliai, apsaugos signalizacijos siųstuvai, mobilūs telefonai, modemai ir pan. Be to, iš LB atstovų pasisakymų žiniasklaidoje žinoma, kad 40 proc. taisyklės galvojama atsisakyti išduodant ilgalaikes būsto paskolas. Kokia logika tame, kad didelėms ilgalaikėms 30 metų paskoloms ši taisyklė neturėtų būti taikoma, o mažoms 3 mėn. paskoloms liktų galioti? Kokia prasmė versti vartotoją skolintis ilgesniam terminui ir per ilgesnį laiką mokėti didesnes palūkanas, kai vartotojas yra pajėgus visą paskolą grąžinti per trumpesnį laikotarpį?“ klausia K.Kvainauskas.
Visi šie argumentai LB vadovybės,kaip manoma, neįtikina. Gi R. Šimašius pabrėžia, kad galbūt net pasinaudos Seimo nario teise kreiptis į administracinius teismus, dėl LB priimtų nuostatų teisėtumo.
