Prasiskolinęs Seimo milijonierius pasišovė išlaikyti armiją benamių, nežinodamas, kad tai jam kainuos tūkstančius. Benamiai nemoka nei tvarkingai gyventi, nei taupyti.
Visų miestų benamiai ruošiasi migruoti į Šiaulius. Rimtai. Mat kai Šiaulių savivaldybė paskelbė, jog dėl lėšų stokos nutraukiama finansuoti benamių užimtą požeminę slėptuvę, vienas turtingiausių (ir vienas labiausiai prasiskolinusių) Seimo narių socialdemokratas Andrius Šedžius viešai pažadėjo pats užmokėti benamiams už slėptuvės apšildymą, elektrą, vandenį. Taupumu garsėjantis, Seime prieš kanceliarinių išlaidų mažinimą protestavęs A. Šedžius tikriausiai nežinojo, kad išlaikyti benamius jam atsieis tūkstančius. Netikite? Paskaičiuokime būsimas milijonieriaus išlaidas kartu.
Benamiai užėmę slėptuvę
Kapitalizmo nebūna be benamių. Net socializmo nebūna – ir sovietmečiu turėjome vieną kitą valkatą, tik tada jiems buvo nepaprastai sunku tokiems išlikti. Nes elgetaujančius benamius gaudė milicija. Pagavusi – vaje! – prievarta įdarbindavo ir nemokamai suteikdavo kampą bendrabutyje.
Kapitalizme benamių bent niekas neterorizuoja – miegok sau gatvėje ar parke ant suolelio kiek širdis geidžia. Viena bėda – Lietuvos klimatas tokioms romantiškoms nakvynėms per šaltas. Tad temstant mūsų benamiai sulenda į visokius apleistus pastatus.
Šiaulių benamiai nusižiūrėjo per privatizaciją užmirštą, atominiam karui statytą požeminę 5 kambarių slėptuvę ir, prieš kelerius metus išlaužę duris, tyliai ją užėmė.
Kai valdžia tai pastebėjo, slėptuvėje jau nakvodavo po 20–30 butus prapylusių girtuoklių. Sumanyta slėptuvę paversti neoficialiu nakvynės namų filialu. Mat uždarius blaivyklas, degradavę alkoholikai niekur nedingo. Tiesiog ėmė nakvoti daugiabučių laiptinėse, o sumanę pasišildyti – brautis į geležinkelio, autobusų stotis, įstaigas, ligonines.
Tad savivaldybė slėptuvėje surentė keliolika dviaukščių gultų, įjungė radiatorių, įrengė tualetą, pakabino kriauklę su šalto vandens čiaupu, kelias elektros lemputes. Buvo net atsiuntusi policininką, kad kas vakarą budėtų ir tvarką prižiūrėtų.
Krizė privertė taupyti
Idėja buvo puiki – greitosios pagalbos medikams, policininkams atsirado, kur atvežti gatvėje nugriuvusius benamius, kuriems nereikia gydymo, tik gulto bei stogo virš galvos, kad nesušaltų. Į slėptuvę nuolat užsukdavęs Šiaulių nakvynės namų direktorius Algirdas Nekrašius prižiūrėjo tvarką.
Deja, šiemet Lietuvą savo šaltu užpakaliu užtūpusi Panelė Krizė visus privertė taupyti. Valdininkai pirmiausiai pasistengė kirsti ne savo algas, o jų neliečiančias išlaidas.
Šiemet Šiaulių savivaldybėje vienbalsiai nutarta slėptuvės nebefinansuoti. Tad neseniai ant požemio durų buvo pakabintas skelbimas, jog nuo lapkričio slėptuvė uždaroma. Kad benamiams būtų lengviau priprasti, radiatoriai, elektra ir vanduo atjungti iš anksto.
„Tai šykštuoliai! – užsukusiam „Akistatos“ korespondentui bėdojosi šaltoje tamsioje slėptuvėje likę užsispyrę benamiai. – Ponams kelių valdiškų litų gaila! Radiatoriai slėptuvėje būdavo šaltesni už numirėlio užpakalį. Elektros mes beveik nenaudodavome – kiek gi gali sudeginti 3–4 vos spingsinčios 40 vatų lemputės? Vandens irgi išliedavome lyg katinas ašarų, nes kiek viralui tereikia? O dušo čia nėra, be to, praustis ir skalbtis mes – ne mėgėjai...“
Slėptuvė kainavo tūkstančius
Pasklidus žiniai apie uždaromą slėptuvę, už benamius mūru stojo Seimo narys Andrius Šedžius. Paklojęs kelis šimtus savų litų, jis miesto laikraščiuose išplatino skelbimą, jog jei savivaldybės beširdžiai nesurasią pinigų benamių slėptuvei, jis pats apmokėsiąs jos sąskaitas.
„Jokių problemų, tegul užmoka, – „Akistatai“ pareiškė Šiaulių savivaldybės atstovė spaudai. – Slėptuvė per metus miestui kainuodavo 8000–9000 litų. 2007-aisiais joje buvo padarytas remontas, atsiėjęs 40 000 litų.“
Jei tai tiesa, palaidu liežuviu leptelėdamas pažadą A. Šedžius įklimpo į rimtą bėdą. Nes jis ne tik vienas turtingiausių Seimo narių, bet ir vienas labiausiai prasiskolinusių – pats deklaracijoje nurodė turįs net 6,74 milijono litų skolų. A. Šedžius, be to, atrodo, yra šykštokas. Prieš kelias dienas Seime jis aršiai priešinosi Seimo pirmininkei I. Degutienei pasiūlius apsikarpyti parlamentinei veiklai skirtas lėšas, iš tribūnos ironiškai ragino aukcione parduoti pusę Seimo mandatų ir gautais pinigais dosniai aprūpinti Seimo narius.
Išgirdę, kad jiems per mėnesį buvo skiriama po 1000 ir daugiau litų, benamiai ėmė rėkti, kad tokių pinigų akyse nematę, jog jų sąskaita kažkas pelnėsi.
Benamiai nemėgsta smulkintis
„Akistata“ nutarė išsiaiškinti, kas teisus – ar „pigieji“ benamiai, ar valdininkai.
Nuvažiavęs į nakvynės namus „Akistatos“ korespondentas pabandė jų direktorių A. Nekrašių remti skaičiais prie sienos – ar tik kas nesipelnė benamių sąskaita?
„Benamiai greičiausiai nesusigaudo, nes jiems niekada nerūpi tai, ką jie gauna nemokamai, – abejingai pareiškė direktorius. – Taip, kelios silpnos lemputės nesudegina daug elektros. Tačiau bėda, kad benamiai sąvartynuose randa veikiančių elektrinių šildytuvų, elektrinių kaitlenčių maistui. Jas vakare įjungę, nesivargina net rytą, išeidami knistis po konteinerius, išjungti. Per mėnesį – visi rodmenys užfiksuoti dokumentuose – jie išdegindavo po 1000 kilovatvalandžių! Skaičiuokite kaip norite, vien slėptuvės elektra per mėnesį kainuodavo iki 400 litų. O kur dar 5 patalpų šildymas, vanduo?“
Direktorius patvirtino, kad benamiai iš tikro nemėgsta dažnai praustis ar skalbtis, tačiau vandens per mėnesį sunaudodavo net iki 10 tonų. Kam? Pasak A. Nekrašiaus, neužsuka čiaupo arba jį visai nulaužę su visa kriaukle parduoda metalo supirktuvei. Kas jiems, kad po to vanduo į kanalizaciją klioka upe? Ne jie gi moka.
Benamiai ne tik netvarkingi, bet ir kvaili. Jie nuplėšę ne kartą pardavė slėptuvės elektros laidus ir net visas metalines duris. Po to prašė įstatyti kitas, nes šalta.
Tegyvuoja naujas „ubagų karalius“!
Žvelgiant į apipelijusias slėptuvės sienas, į iš pigių kampainių suvirintus gultus, kyla didžiulių abejonių, kaip toks atmestinas kosmetinis remontas galėjo kainuoti net 40 tūkstantėlių. Gal tikrai teisus buvo rašytojas B. Sruoga, sakęs, jog „daugiausia vagiama prie statybų“..?
Kiek buvo prirašymų remontuojant slėptuvę, kas beįrodys. Dabar benamiams kur kas svarbiau, jog seimūnas A. Šedžius laikytųsi pažado išlaikyti slėptuvę.
„Ar tiesa, kad tas mūsų gelbėtojas – milijonierius?“ – „Akistatos“ klausinėjo pasišildyti prie laužo susispietę benamiai.
Taip, socialdemokratas A. Šedžius – milijonierius (mat jo tėvas – buvęs stambus kompartijos veikėjas, dabar – stambus verslininkas). Tačiau neskubėkite, ponai elgetos, džiaugtis – ar maža, kas ką pažadėjo. Seimūnas A. Šedžius dabar galės pats patikrinti, ar savivaldybės klerkai neprirašinėjo slėptuvės išlaidų.
Šiaulių politikai A. Šedžiaus iššūkį laiko eiliniu savireklamos triuku ir už akių jam jau prilipdė „naujojo ubagų karaliaus“, „Šiaulių Šustausko“ pravardes.
Tačiau naivūs benamiai tiki, laukia ir svajoja. Nes naktį sulindus į nešildomą požemį be elektros, susisukus į gultų skarmalus, tik ir belieka svajoti apie šiltus šviesius namus, už kuriuos apmokės daug žadantis Seimo milijonierius. O jei turtuolis į sąmatą įtrauktų dar kelis butelius – pasišildyti iš vidaus...
Sigitas Stasaitis
