Per daugiau nei 20 nepriklausomos Lietuvos metų turėjome galimybę susipažinti su šimtų politikų retoriniais sugebėjimais. Bėgant laikui tarp jų vis “sušvisdavo” išskirtiniai auksaburniai, savo pareiškimais atimdami amą visuomenei ir duodami peno žiniasklaidos atstovams.
Neminint pasisakymų turinio ir esmės, pirmaisiais neginčijamais kandaus žodžio meistrais laikytini V.Landsbergis, A.Terleckas, V.Petkevičius, E.Klumbys ir kai kurie kiti susipriešinę Sąjūdžio laikų veikėjai. Kaip bebūtų, kalbėtojai dažniausiai sugebėdavo apsiriboti dygiomis metaforomis, kuriose galėdavai įžvelgti ir inteligentiškos minties pėdsakus.
Vėlėliau mūsų politikos padangėse sužibę nauji šviesuliai, greitai užgožė aptariamo meno klasikus. J.Veselkos, S.Buškevičiaus, V.Šustausko, V.Uspaskicho ir pagaliau – paties P.Gražulio vieši spektakliai įtikinamai įrodė, jog jų pirmtakų pasižodžiavimai tebuvo nekaltų mergaičių krykštavimai.
Naujųjų oratorių karta nebesivargino dangstytis subtilybėmis. Kalbėta ūkiškai, paprastai ir vyriškai, kartais pridedant ir stipresnį slavišką žodelį. Neliko pamiršti ir kai kurie vakarietiškos kilmės terminai. Riebių pasvarstymų apie “pe****stus” nuo 2000 metų Seimo posėdžių stenogramose rastume daugiau nei apie kitus valstybės reikalus.
Kartu atsirado ir tokių politinių aštrialiežuvių varžybas skatinančios akcijos. “Auksinių svogūnų” laidose primityvaus populiarumo nominacijas į kairę ir į dešinę žarstė ne kas kitas, o būsimasis politinės retorikos “asas” Arūnas Valinskas.
Seime A.Valinskas, įsijautęs į “vieno iš trijų” rolę, metė iššūkį krūvai dantingų“Auksinių svogūnų” laureatų. Buvęs TV projektų kepėjas bemat pavijo ir pralenkė visus esamus ar buvusius Lietuvos politikos storžievius. Tai nenuostabu, nes šis veikėjas valstybės pareigūno tribūnos niekada neskyrė (ir ko gero nebeskirs) nuo savo sukurptų vaidmenų eilėje televizinių banalybių.
Naujojo išsišokėlio išskirtinumas prieš likusius politinio chamizmo talentus – jo „nekaltas“ manymas, jog viešai apdergti kitaminčiai net neturi teisės įsižeisti. A.Valinskas, švaistydamasis kaimo japo vertais posakiais, iš aukšto tezena, jog jo epitetai tiesiog atspindi turtingą lietuvių liaudies žodyną. Esą, jis pats aukojasi dėl Lietuvos, jos duobkasius įvardindamas tikraisiais vardais.
Nesistebėkime. Bent jau sau pačiam A.Valinskas yra naujasis Seimo „grosmeisteris“. Visada pirmasis ir visada viską objektyviai numatantis. Belieka apgailestauti, jog televizinės šlovės troškulio tebekamuojamam A.Valinskui žodžiai „suklydau“, „atsiprašau“, „nepagalvojau“, „buvau neteisus“ ir dar daugelis panašių į juos, tebėra svetimi. O gal būtent šių žmogiškų savybių stoka ir pagimdė slogiausią šiandieninės Lietuvos politikos juokdarį?
