Manau, turi buti ir visada bus ir realistiniu ir simboliniu kuriniu. O straipsnyje tiesiog svarstomos rumunu kino sèkmès priezastis. Sekme juk patvirtino daugybe apdovanojimu ir populiarumas tarp ziurovu. Taip

Juokingi kaltinimai, kad lietuviai nedaro kaip kiti. O ir tas realizmas ne vienintelis būdas sudominti žiūrovus. O gal autorius nežino kino istorijos ir nematė gerų filmų su visiškai nerealistiniu gyvenimo vaizdavimu. Nors ką aš čia apie kino istoriją... Visas menas pilnas... Seniau KPSS reikalaudavo realizmo dabar kritikai.
Niekaip nebesupratu dabartinių Lietuvos kritikų. Ko jie siekia? Ar jie kada ko nors mokėsi? Aš visada galvojau, kad kritikai priima kūrėjų pasirinktą siekiamybę ir svarsto ar būdai bei priemonės teisingos. Svarsto ko pritrūko, kad įtikintų. Dabar gi kritikuojama mintis, rėkiama, kad daroma ne tie dalykai, kaltinama, kad neesam tokie kaip kiti. Kažkaip lengva ranka numojama į kūrėjus net nesistengiant suprasti kodėl režisierius pasirinko tą ar aną. Čia ir iškyla klausimas, kokią savo misiją įsivaizduoja kritikai? Ar jie nori būti švietėjais, ar tik nuomonės manipuliatoriais, formuojančiais žiūrovų srautus.

o čia ne Pipinytės rašyta?

Cia ir problema su lietuviu kinu. Jau 3 metus gincijamasi del valstybes pinigu istoriniam epui,bet net negalvojama kas bus po jo. Mums rupi tik vienkartines pinigu dalybos. Rumunai pasirinko kita kelia.

Autorius užsimena apie lietuvišką kiną ž ką jau ten lirtuviškas kinas, jei mes savo istoriniam epui pinigų nesurandam. Tai apie visokius kitokius filmus net kalbos negali būti.