Šių metų „Kino pavasaryje“ rodomi net du rumunų režisierių filmai: Christiano Mungiu „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ bei Corneliu Porumboiu „12:08 Į rytus nuo Bukarešto“. Abu filmai puikiai įvertinti kino pasaulyje. Rumunų režisierių sėkmė pastaraisiais metais leidžia kelti klausimus: kas yra naujasis rumunų kinas, ir ar galima kalbėti apie vieningą naujojo rumunų kino bangą?
Sėkmę liudijantys faktai
Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, visų pirma siūlau nukeliauti kelis metus atgal ir pažvelgti į kino istorijoje jau įrašytus faktus. Ar pamenate prieš du metus Kanų festivalyje „Ypatingo žvilgsnio“ prizu apdovanotą (bei 2006 metų „Kino pavasaryje“ ypatingo žiūrovų susidomėjimo sulaukusį) režisieriaus Cristi Puiu filmą „Pono Lazaresku mirtis“? Linksmai kraupus filmas tapo vienu labiausiai Europą nustebinusių 2005-ųjų filmų. Tai buvo tik pradžia. 2006 metais rumunų kiną Kanuose ir vėl lydėjo sėkmė – „Auksinės kameros“ prizas už geriausią debiutą atiteko režisieriaus Corneliu Porumboiu filmui „12:08 Į rytus nuo Bukarešto“, ironiškai pasakojančiam apie 1989 metų revoliucijos Rumunijoje atgarsius. Nors 2007 metais sukurto Christiano Mungiu filme „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“ nuotaika kitokia, tačiau rumunų kinas ir vėl triumfavo – vis tame pačiame Kanų kino festivalyje filmas įvertintas pagrindiniu prizu, Auksine palmės šakele, teikiama geriausiam festivalio filmui. Šie faktai byloja mažų mažiausiai apie tai, kad rumunų kinas išgyvena atgimimą. Kas jį lėmė? Ar galime rasti bendrumų tarp sėkmingiausių rumunų filmų? Apie ką jie?
Paprastų žmonių gyvenimų paveikslai
Stikliuką kilnoti mėgstantis, bet savigarbos ir žodžio kišenėje nestokojantis senyvas vyras pablogėjus sveikatai į savo daugiabutį išsikviečia greitąją medicinos pagalbą, kuri, aišku, neatvyksta laiku, o jai atvykus nakties kelionė po perpildytas ligonines tik prasideda. Daugiau nei 2,5 valandų trukmės vienos nakties įvykius vaizduojantis C. Puiu filmas „Pono Lazaresku mirtis“ buvo pelnytai pavadintas gyvenimo postsovietinėje šalyje epu, atskleidžiančiu daugiau nei vien sveikatos apsaugos sistemos problemas. Bandant prisiminti filmo stilių ir jo kalbą, mintys mane nukelia į šalčiu dvelkiančias, blankių spalvų plytelėmis išklotas ligoninės koridorių sienas ir bejausmiais ciniškais žvilgsniais į pacientus žvelgiančius medicinos darbuotojų veidus. Prisimenate vieno iš jų pasiūlymą – nesivarginti ir vežti vyrą tiesiai į krematoriumą? Detalių kadre išryškinimas filmuojant statiška kamera sukuria realistiškai bauginantį beveik dokumentinį filmo istorijos pasakojimo stilių, kupini juodojo humoro personažų dialogai nuteikia nejaukiai. „Pono Lazaresku mirtis“ sukėlė daug diskusijų Vakarų Europoje ir buvo šiltai priimtas Rytuose.
Spalvų koloritas panašus ir po dviejų metų didžiuosius ekranus pasiekusiame kito rumunų režisieriaus Christiano Mungiu filme „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos“. Keičiasi tik filmo istorijos laikas – veiksmas vyksta nebe dabartinėje Rumunijoje, bet prieš du dešimtmečius, sovietiniais laikais, kuomet amerikietiškų cigarečių buvo galima nusipirkti tik iš nelegaliai jas perpardavinėjančių studentų, „Erškėčių paukščiai“ buvo kultinė ir deficitinė knyga, viešbučių svečiai būdavo stebimi specialiųjų tarnybų, kontrolieriai troleibusuose – pikti kaip velniai, o abortai – uždrausti.
Visi praėjusių (kiti rumunų režisierių filmai verčia klausti: ar tikrai praėjusių?) laikų atributai filmo scenose, personažų žvilgsniuose ir dialoguose vaizduojami labai realistiškai. Skirtingai nuo „Pono Lazaresku mirties“, šiame filme nebėra nė kruopelytės humoro, filmą galima pristatyti kaip chrestomatinį realizmo kine pavyzdį. Kino žurnalui „Sight & Sound” pasakodamas apie šio filmo kūrimo peripetijas, režisierius yra pasakęs, jog buvo stengtasi išvengti filmo kadrų, kuriuose būtų tai, ko nėra realybėje; pasak jo, filmavimo metu buvo nufilmuoti tik keli kadrai, kuriantys simbolinę reikšmę, tačiau filmo montažo metu ir jie buvo iškirpti.
C. Mungiu filmas pasakoja apie dviejų jaunų merginų, gyvenančių studentiškame bendrabutyje dieną. Diena – neeilinė. Viena merginų, Gabita, jau penktą mėnesį nėščia ir yra nusprendusi padaryti nelegalų abortą. Jos draugei belieka viską sutvarkyti. Filmo veiksmo vaizdavimas iš šalies – nėščios merginos draugės žvilgsniu – režisieriui leidžia kurti psichologinį įtaigumą ir išlaikyti įtampą. Veiksmas perteikiamas iki skausmo realiai ir nė kiek nemoralizuojant, žiūrovas verčiamas pasibaisėti ir realistiškiausių scenų metu nusukti žvilgsnį nuo ekrano. Nors filme nėra tiesioginės kritikos komunistiniam Čiaučesku režimui, tačiau kūrinyje perteikiama baimės atmosfera (nepamirštami kameros rakursai ir planai) žiūrovui sukelia liūdesį ir net gėdą dėl ekrane matomų personažų beviltiškumo ir juos tiesiog terorizuojančios aplinkos.
Ar gyvenimas Rumunijoje pasikeitė praėjus 20 metų po komunistinio režimo griūties? Dar kartą šį klausimą išgirstame kito rumunų režisieriaus C. Porumboiu filme „12:08 Į rytus nuo Bukarešto“. Atsakymas šiame filme pateikiamas linksmai. Jame pasakojama apie rytuose nuo Bukarešto esančiame provincijos mieste vykstančią regioninės televizijos laidą, kurios tema skamba taip: „Ar mūsų miestelyje prieš 16 metų įvyko revoliucija?“. Po praėjusios nakties ir nesutarimų gerokai pagiriotas ir suirzęs laidos vedėjas (beje, sovietiniais laikais dirbęs inžinieriumi) su laidos svečiais (prasigėrusiu ir prasiskolinusiu mokytoju ir senyvu pensininku) bei telefonu skambinančiais žiūrovais bando išspręsti laidoje keliamą problemą – atsakyti, kada ir kokių paskatų vedini miestelio žmonės prieš šešiolika metų išėjo į miestelio aikštę lemiamą Rumunijos revoliucijos dieną, griūvant komunistiniam režimai.
Patriotiškumo paieškų procesas laidos vedėją ir svečius nuveda į aklavietę, kurios absurdiškumas sukelia daug juoko. Nepaisant juoką sukeliančios temos, grotesko elementų filmo situacijose ir puikios aktorių vaidybos, reikia pripažinti, kad filmo tema gana rimta ir aktuali visoms posovietinės erdvės šalims. Ar Rumunijos provincijoje visgi įvyko revoliucija? Laidoje pateikiamas atsakymas yra neigiamas, o personažų elgesys ir kruopščiai su ironija sukomponuotos kadrų mizanscenos, kuriose matome daugelį sovietiniams laikams būdingų atributų (senus buities rakandus, pasenusius vos riedančius automobilius, nepasikeitusias televizijos scenografijas, socrealistinę miesto architektūrą) leidžia suabejoti filme vaizduojamu laiku ir tokį atsakymą tik patvirtina.
Rumunų kino realizmas – nauja ar pamiršta sena?
Apžvelgę minėtus rumunų režisierių filmus, galime drąsiai reziumuoti, jog pastarųjų metų rumunų kinas turi bendrų bruožų, kurie leidžia šiuos filmus apibendrinti po viena naujojo rumunų kino vėliava. Paprastiems žmonėms nepakeliama sunkaus gyvenimo tematika, dokumentinį kiną primenantis pasakojimo stilius, trumpa vienos dienos istorija ekrane, niūri jokiais simboliais „nepagražinta“ veiksmo aplinka, nepasikeitusios buities detalės, statiško kadro mizanscenoje kuriančios realistinį filmo įtaigumą, paprasti kasdieniai pilkoje kasdienybėje gyvenantys pagrindiniai filmo veikėjai, kurių dialogai pagrįsti tik negarsiai juoktis leidžiančiu juoduoju humoru – tai pagrindiniai rumunų kino realizmo bruožai.
Kodėl rumunų filmai per trumpą laiką tapo tokie populiarūs ir kaip jie pasiekė pasaulio žiūrovą? Paaiškinti nėra sunku. Mano nuomone, rumunų režisieriai pasirinko apgalvotą ir logišką sprendimą. Jie atrado sena ir pateikė naujai – stebint ir nemoralizuojant. Tai ir tapo raktu į žiūrovo širdį. Komunistinio režimo įtaka paprastam žmogui bei dabartinė postkomunistinių šalių realybė sudomino ir šokiravo Vakarų pasaulio žiūrovą bei priminė vis dar artimas aktualijas Rytų Europos žiūrovui. Kiekvienas galėtume patvirtinti, jog rumunų kino tematikoje nerandame nieko išskirtinai būdingo Rumunijai, filmuose nagrinėjamos problemos yra bendros pokomunistinėms šalims, visų filmų istorijos galėtų vykti bet kurioje iš šių šalių. Manau, kad sugebėjimas rasti tokį raktą buvo drąsus rumunų kino žingsnis, žengtas nepaisant artimosios istorijos baimių ir su jomis susijusių skaudulių, kurie yra būdingi visoms jaunų santvarkų valstybėms. Žingsnis pasiteisino – pasauliui tai įdomu. Belieka pagalvoti, o kodėl gi šiuo raktu negalėjo pasinaudoti ir lietuvių režisieriai?
Galime kelti dar vieną klausimą: ar šiuolaikinis rumunų kinas turi kažką ypatingai savito, priskirtino naujai kino bangai Europos kino istorijoje, ar jis tiesiog remiasi visiems žinomais jau šeštajame dešimtmetyje Italijos režisierių suformuotais neorealistinio kino principais, kurie kviečia sutelkti žvilgsnį į nūdienę tikrovę ir kasdienį paprastų žmonių gyvenimą? Koks bebūtų atsakymas į šį klausimą, dabartinė situacija nuo to nesikeičia – naująjį rumunų realistinį kiną norima pamatyti šiandien. Jei dar nespėjote, galite tai padaryti, kol tęsiasi „Kino pavasaris“.