Ketvirtąją festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ dieną (05.06) Berlyne dirbančios choreografės Toula Limnaios šokio spektaklis „Life is perfect“ apie gyvenimo tobulybę kalba kaip ir daugelis nebyliojo meno atstovų: mintys įkūnijamos sukauptais kūnais ir savyje nugrimzdusiais jausmais.
Polistilistinis spektaklis, kaip ir dauguma kitų, matytų Naujojo Baltijos šokio pirmosiomis dienomis, virsta tam tikru žiūrovo išmėginimu, kurio svoris priklauso ir nuo objektyvių, ir nuo subjektyvių dalykų. Kažin ar šiuolaikinio šokio vertinimuose galima surasti kokį vieningą metrą ar kilogramą – dauguma žiūrovų įspūdžius linkę matuoti savo matais, kurie gali keistis net priklausomai nuo vietos žiūrovų salėje.
Didelės pastinių idėjų koncentracijos kūriniui, koks ir pasirodė „Life is perfect“, Menų spaustuvės Viena salė atrodė ankštoka, pirmosios žiūrovų eilės nejučia tapo tiesioginėmis tobulo gyvenimo teiginių liudininkėmis, akis į akį susiduriančiomis su choreografės mokintiniais, skleidžiančiais tobulybės evangeliją.
Spektaklyje naudojami daiktai iš pradžių pažadina skepsį – ypač toji ant juodos sienos lipniomis juostomis prilipdyta geltonplaukė gražuolė, tačiau ilgainiui tos spektaklyje naudojamos daiktų faktūros suranda savo vietą ir pripratina prie šiurkščių, fiziškų savo prasmių. Fiziologiniai veiksmai – per mikrofoną girdimas kvėpavimas, ypač aktyvūs, netgi žiaurūs fiziniai kontaktai tampant už plaukų ar sagstant į odą skalbinių džiovinimui skirtus segtukus – sujungiami su sinchroniškais choreografiniais pasažais, bylojančiais apie trupę kaip apie gerai vienas kitą jaučiančių individų ansamblį, atskirais judesiais netgi išgaunantį pavydėtino virtuoziškumo – pavyzdžiui, keliagubais sukiniais ant sėdynių.
Įsižiūrėjus pradėjo dominti ir stebinti gerai sukomponuoti grupių judesiai – persiliejantys, sulėtintai, be jokių emocijų sujungiantys artistus į nuolat besitransformuojančias fizines struktūras. Čia agresyvūs, čia lėti, lyg apduję šokėjai užsisklendę savyje ir žvelgia į žiūrovus nieko nematančiomis akimis, gyvenimo tobulybę išgyvendami vidinėse erdvėse, žiūrovams pasiūlydami tik išskaidytus, per visą scenos erdvę paskleistus jų fragmentus. Spektaklio veiksmo decentralizacija, savo prigimtini skirtingų veiksmų išdėliojimas skirtinguose erdvės taškuose, tačiau tame pačiame laiko intervale neleidžia tinkamai suvokti choreografės plastinių idėjų visumos – tam reikėtų daugiau erdvės, galimybės stebėti veiksmą iš didesnio nuotolio.
Kartais naudojami judesio elementai glumina ir stebina be ypatingo estetinio poveikio – pavyzdžiui, į aukštakulniais bateliais apsiavusios poros greitą šokį virš prie grindų priklijuotos moters kūno žvelgi lyg į pavojingą žaidimą, kai ant stalo padėjus ranką, aplink badoma aštriu peiliu. Suprantama, kad estetinis kūrinio poveikis kūrėjams mažiausiai rūpi – jie nori kalbėti apie tobulybę kabutėse, tobulybę, suplėšytą į asmenybės skutus (laišką, kortelę, žemėlapį, čekį), segtukais prisegamus prie išsikankinusio, prakaitu žliaugiančio kūno.
Svarbus spektaklio komponentas – Ralfo R. Ollertzo muzika, kurią kompozitorius, kaip ir kiti šokėjai vyrai, vilkintis pilka eilute, įsitaisęs dešiniajame scenos kampe, atlieka gyvai. Prie spektaklio garsų kūrimo prisideda ir patys aktoriai – tai mikrofonu transliuojamais kūno garsais, tai savaimingomis akordeono dumplių dejonėmis. Garsai skverbiasi į sąmonę nuotrupomis – jos kartais lyg pažįstamos, primenančios anoniminius pokalbius radijo telefonais, kartais apgaulingai nudžiugina keliais gražių ir jausmingų melodijų taktais ir iškart nuvilia, kartais erzina spengiančiais ir įkyriais tonais.
„cie.toula limnaios“ ketvirtąją festivalio dieną pradėjo šokėjų išsirenginėjimo paradą – bent jau tokios mintys kilo, kai spektakliui besibaigiant visi septyni šokėjai išsinėrė iš viršutinių drabužių. Rituališkas atrodė dalinimasis viena suknele – vienu pavidalu, viena erdve: visi šokėjai, vėlgi plastiškai susigrupavę, vienas kitą keisdami lengvai įsliuogia į tą pačią suknelę ir netrukus taip pat lengvai išsliuogia, likdami gulėti ant žemės charakteringa embriono poza.
Nubučiavę raudonai dažytomis lūpomis vieną iš tobulybės paieškų bendrakeleivių, šokėjai lengvai atsikratė likusių kuklių drabužių – konkuruodami su nepagrindinėje „Naujojo Baltijos šokio“ programoje sekmadienį dalyvavusia Austrijos regbio komandos „šokėjų“ grupe. Tačiau ši atvira tobulybės deklaracija artimu planu, apsupta Klauso Dusto šviesų, visiškai neatrodė atstumianti – atvirkščiai, avanscenoje palaipsniui vienas prie kito prisišliejantys kūnai gyvenimo pilnatvę atrado švelniuose ir romiuose apnuogintų sielų prisilietimuose, kurie, tirpdami šešėlyje, liko kaip vienas gražiausių šios dienos prisiminimų.
Michailo Raškovskio nuotraukos
