Dešimt dienų Vilniuje šurmuliavęs festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ baigėsi pirmadienį (05.12) ypač keistu spektaklių deriniu, kėlusių klausimų ir dėl programos sudarymo apskritai: gal kai kurie spektakliai buvo išrinkti burtų keliu?
ACH teatro naujausia premjera – „Donkey Hot“ – kažin ar atstovauja naujajam Lietuvos šokiui; spektaklis pastatytas rusų choreografo Olego Gluškovo, ir tik jo artistinė materija bei vaizdinis sprendimas yra susiję su originaliosios Lietuvos šokio kultūros raida. Premjeriniai „Donkey Hot“ įspūdžiai iš esmės pasitvirtino – spektaklio libretas seklus, kaip ir noras papasakoti savigraužos kamuojamo vidutinio amžiaus vyriškio kelionės į savo fantazijų šalį istoriją.
Gyvas, dinamiškas ir pakankamai patrauklus savo choreografine forma, spektaklis kompromituoja save šalutiniais dramaturginiais inkliuzais – mokinukės prievartavimo scena, čigonių vilionėmis, girtuoklio tėvo ir jo vaikų epizodu. Antrą kartą pamatyti, jie vertė nepatogiai jaustis dėl prasminio lėkštumo ir iliustratyvumo, juos pateisinant nebent tuo, kad jie reikalingi artisčių persirengimui užmaskuoti; bet ir šiuo atveju buvo galima sugalvoti kažką įdomiau. Spektakliui kenkė ir ypač garsiai skambėjusi fonograma, priartinusi jį prie pramogų arenai tinkamų šou programų, gerokai pakenkusi gilesnių asociacijų rudimentams, kurie pirmajame spektaklyje vis dėlto buvo jaučiami.
„Donkey Hot“. Andrius Žužžalkinas
Nemaloniai išryškėjo ir erotinės spektaklio potekstės, daugelyje vietų tapusios tekstu ar beveik antraštėmis – besaikiai graibymai už klyno, kelnių movimaisi ir muzikalūs užtrauktukų sagstymaisi atrodė vulgariai, vaidyba balansavo ant komikavimo ribos. Nuoširdžios artistų pastangos kai kur virto grubiais perspaudimais; pagrindinius herojus, kuriamus Nerijaus Tauskaus ir Andriaus Žužžalkino, buvo įdomu sekti; naujai atsiskleidė nedidelį komišką vaidmenį sukūręs Eligijus Butkus, didelis malonumas buvo stebėti nuotaikingą, laisvą Rūtos Juodzevičiūtės šokį ir šios jaunos šokėjos vis labiau ryškėjantį artistiškumą, ne tik lyriškąsias, bet ir su saiku naudojamas komiškąsias spalvas.
Norvegų „Impure Company“ spektaklis „Dievas egzistuoja, motina yra, bet jiems tai nerūpi“ virto tikru kantrybės ir lojalumo festivaliui išbandymu. Hoomano Sharifo sukurtą iki begalybės ištęstą reginį sunkoka pavadinti šokiu, nors keturi šokėjai plušo ir prakaitavo atsakingai. Įdomu, ką pasakytų Friedrichas Nietzsche, Hanna Arendt, Rolandas Barthes‘as ir Peteris Handke, pamatę šį spektaklį – ar tik nepasigailėtų parašę tuos kūrinius, kurie, kaip teigiama, inspiravo šią filosofinę judesio fantaziją.
Ant sienos projektuojami Rene Descartes‘o smegenų verti teiginiai bei mintys apie galią ir kitus reikšmingus dalykus – pavyzdžiui, ašaras – nuolat sulaukdavo hiperbolizuoto atlikėjų fizinio komentaro – lakstymo, raivymosi, rėkimo ir gausybės kitų dalykų, kurie, lipte prilipę prie šiuolaikinio šokio, čia buvo seikėjami drambliui tinkamomis dozėmis.
Vienintelis įdomus dalykas, pasirodęs šiame spektaklyje – šokėjo, nuo galvos iki kojų įsisupusio į juodą audeklą, figūra ir paslaptingi paslėpti, suvynioti, užmaskuoti jos judesiai, sukuriantys keistai bauginančius skulptūriškus pavidalus.
Sustojusio šio kūrinio laiko neiškentė dauguma šiuolaikinių Lietuvos choreografų, sutartinai palikę spektaklį jam dar nepasibaigus – gal jiems tai bus pamoka atidžiau vertinti ir savo kūrinių užimamą vietą ketvirtajame matavime?
Festivalio kulminacija tapo danų grupės „Wego“ spektaklis koncerte, parodytas Menų spaustuvės Vienoje salėje. Skverbiantis link jos pro tirštai salės prieigas užpildžiusią žiūrovų minią, tik rūpestingos kolegės Vitos Mozūraitės dėka pavyko išsigelbėti nuo grėsmingai virš galvos transportuojamo metalinio indo su skanėstais specialiems festivalio svečiams. Tačiau jei puodas su patiekalais ant galvos ir nenukrito, netrukus teko išgyventi ne mažiau žalingą decibelų laviną – siaubingas garsas, beveik valandą sklindantis iš aikštelėje kvailiojančių jaunuolių, atrodė, suskaldys kaukolę ir sutraukys kraujagysles. Visiškas judesių chaosas, papildytas griuvinėjimais ir panašaus lygio „artistiškumu“, kartu su triuškinančiomis elektrinių muzikos instrumentų atakomis sulaukė laukinio žiūrovų atsako – čia ypač pasižymėjo kitoje eilėje sėdinčių hiperaktyvių paauglių būrelis, be paliovos ūkavęs ir šaukęs.
„Wego“
„Ar galima sujungti dvi meno formas į vieną?“ – nekaltai klausiama „Wego“ anonse, lyg reklamuojant kokį kancerogenų prisodrintą kosmetinį produktą. Šitokio meno „dviejų viename“ akivaizdoje šiuolaikinis šokis ir jo festivalis iškyla kaip Babelio bokštas, kurį po dešimt dienų trukusių apmokymų bent jau artimiausią savaitę norėsis iš tolo aplenkti.
Michailo Raškovskio nuotraukos
