Per 1992 metų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus George H. W. Busho kampanija sukėlė politinę sensaciją: per televizijos serialą pirmą, bet ne paskutinį kartą buvo pasirodė išgalvota veikėja Murphy Brown, kuri turėjo pelnyti politinių taškų. Murphy Brown, kurią vaidino aktorė Candice Bergen, tuo metu televizijoje buvo anomalija - vieniša motina buvo vaizduojama su užuojauta.
Vienišos motinos buvo tarsi Amerikos vertybių sistemos žlugimo pranašai. Buvo teigiama, kad egoizmo paveiktos feministės (jei jos buvo turtingos baltosios rasės moterys) ar bejėgiai socialiniai parazitai (jei tai buvo mažas pajamas gaunančios ne baltosios rasės atstovės) savo interesams teikia pirmenybę, o vaikų gerovė lieka antroje vietoje. Danielis Patrickas Moynihanas net publikavo mokslinį darbą „The Negro Family: The Case for National Action“, kuriame nutapė vienišos motinystės vargingame miesto rajone paveikslą, perleistą per afroamerikiečių nusikalstamumo, neraštingumo ir narkotikų vartojimo prizmę.
Laikai pasikeitė. Jei ankščiau vienišos motinos buvo smerkiamos, dabar jos yra perdėtai idealizuojamos. JAV masinėje kultūroje vienišos motinos įvaizdis vystėsi nuo egoistinės miesto gyventojos ar apsvaigusios nuo narkotikų pasileidėlės į malonią, truputį didvyriškesnę ir, žinoma, mažiau senamadišką nei būtų ištekėjęs jos dublikatas, moterį.
Iš tiesų, vienišos motinos dabar yra naujas motiniškas idealas. Tai moterys, kurių motiniškas instinktas yra toks stiprus ir nesavanaudiškas, kad ji augina vaikus, nepaisydama savo padėties ir sunkios vienišos motinos naštos.
„Vanity Fair“ išplatintos Angelinos Jolie nuotraukos su jos sūnumi, įvaikintu Kambodžoje, atskleidė naują tendenciją: jauna seksuali moteris ir jos sūnus prabangiame viešbutyje įkūnija vienišos motinystės žavesį ir malonumą.
Iškart po to visos Hollywoodo žvaigždės ir žvaigždutės, kurios buvo vienišos, pradėjo rūpintis mažaisiais palikuoniais: Calista Flockhart, kuri televizijoje vaidino beviltišką bevaikę moterį, įsivaikino berniuką – ir, kaip pasakoje, paskui ištekėjo už Harrisono Fordo. „The Kardashians“ realybės šou žvaigždė – „neištekėjusi motina“ Kourtney Kardashian – buvo vaizduojama kaip drąsi, atsakinga moteris, leidžianti bemieges naktis, maitindama kūdikį, kol neatsakingas vaiko tėvas linksminasi.
Pasakojimas apie Saros Palin dukterį Bristolę – dar viena istorija apie žavingą vienišą motiną ir nevykėlį tėvą. Kai jie išsiskyrė, didvyriška jauna mama buvo nuolat priešpriešinama su nesubrendusiu alaus mėgėju tėčiu.
Net Jennifer Aniston, kurią Bradas Pittas paliko todėl, kad ji nenorėjo vaikų, dabar dūsauja per interviu, kad jai tuoj sukaks 42 metai ir ji jau prarado viltį sulaukti žaviojo princo. Aktorė priduria, kad dabar jaučia, jog jau yra pasiruošusi įsivaikinti vaiką ir auginti jį viena.
Panašiai transformavosi ir reklaminiai skelbimai, kuriuose ankščiau buvo rodomos tik nesugadintos šeimos, o dabar rodomos ir vienišos moterys, kruopščiai semiančios mėsos kukulius iš puodo arba prevenciniais sumetimais perkančios gyvybės draudimo polisą.
1990-ieji sukūrė žeminantį mitą apie moteris, kurios su baime stebi, kaip tiksi jų „biologiniai laikrodžiai“ ir keikia save už tai, kad karjerą statė į pirmą vietą, o tokias vertybes, kaip pono Teisingojo paieškos ir vaikų turėjimas, nustūmė į antrą planą. Pasaulyje, kuriame vyrai vengia santuokos, moteris, turbūt, padarytų bet ką, kad tik galėtų sau užtikrinti atsidavusio jos vaikams vyro meilę.
Žiniasklaida siunčia nuolatines vyrų sąžinę graužiančias ir sukeliančias kaltės jausmą žinutes. Pavyzdžiui, įžymusis žurnalas „Newsweek“ tvirtino (klaidingai), kad vyresnė moteris turi daugiau tikimybių tapti teroristinio išpuolio auka nei susirasti vyrą. Rašytoja Susan Faludi teisingai pažymėjo, kad tai nėra vyrų nusistatymas prieš santuoką, tai tiesiog atoveiksmis feminizmui.
Iš kitos pusės, moterys tapo daug galingesnės, todėl gali atmesti tą aukštą socialinę vertę, kurią siūlo vyriškas pasipiršimas su žiedu, ir išsižadėti stereotipų. Moterys po truputį ima suvokti, kad jos gali ir dirbti, ir turėti šeimą – ir kad tai gali būti nuostabu. Vienišos motinystės idealizavimas nėra realistiškas, tačiau jis vis tiek suteikia moteriai galimybę pasijusti aukštesne už visus potencialius vyrus ir ir jos vaikų tėvus, kurie ją paliko, arba tuos, kurie nebuvo jos svajonių vyrais, arba tuos, kurie tiesiog norėjo sekso, bet ne vaikų.
Kai „Fox News“ atstovas Billas O'Reillis neseniai apkaltino J. Aniston už filmą apie vienišą motinystę „The Switch“ („Nepageidaujami genai“), kuriame atrodo, kad „dvylikos ar trylikos metų mergaitei sakoma: „Tau nereikia vyro“, jis buvo teisus. Šie vaizdai – tai ir kreipinys į apkrautas darbu, įpykusias, norinčias vaikų moteris, kurios daugelį metų laukė „pasiūlymo", sakantis joms, kad iš tikrųjų „jums vyro nereikia“.
Ši tendencija reiškia civilizacijos, kurią mes žinome, galą. Išliekant toms pačioms aplinkybėms, dauguma moterų vis tiek teiktų pirmenybę vyro palaikymui auginant vaiką. Tačiau naujas vienišų motinų ir vienišos motinystės įvaizdis parodo, kad vis sunkiau ir beveik neįmanoma priversti moteris nešioti ant peties „Skaisčiai raudonos raidės“ (red. past. turimas minty rašytojo Nathanielio Hawthorne'o romanas „Skaisčiai raudona raidė“, kuriame moteris, susilaukusi nesantuokinio vaiko, buvo paversta gėdos objektu ir priversta ant peties nešioti raudoną raidę A).
Naomi Wolf – politinė aktyvistė ir socialinė kritikė, kurios naujausia knyga vadinasi „Duok man laisvę: Vadovas Amerikos Revoliucionieriams“.
