„Buvau jaunas ir tuo metu dirbau Žemaitijoje. Sykį pokalbio metu tėvas pasakė, kad Lietuvoje prasideda nauja banga ir į policiją priimami nauji žmonės. Tiesiog performuojama Lietuvos policija, – pasakoja pareigūnas. – Tuo metu neakivaizdžiai studijavau inžineriją. Grįžau į Alytų ir įsidarbinau. Baigiau pagreitintus kursus, kurie tęsėsi pusę metų, ir pradėjau dirbti apylinkės tyrėju. Prieš 23 metus pirmoji mano patirtis buvo dirbti su elektronine rašymo mašinėle ir mesti sugadintus blankus į šiukšlių dėžę“.
„Turgūs, patruliavimai – tokia pradžia. O vėliau prasidėjo nusikaltimų tyrimai, – apie savo darbą pasakoja E. Svirinavičius. – Dar vėliau dirbau organizacinį darbą. Vis dėlto kovinis parengimas – mano aistra.“
Dėl pomėgio sportui pareigūnui teko pasiprašyti būti pažemintam pareigose. „Kovinio parengimo pareigybės ilgus metus tiesiog nebuvo, – pasakoja jis, – o mane labai traukė prie sporto. Aš juo gyvas nuo pat vaikystės. Kai tik atsirado toks etatas, aš iš karto parašiau pareiškimą ir paprašiau pažeminti mane pareigose iš organizacinės veiklos poskyrio viršininko į vyresnįjį specialistą tam, kad galėčiau save realizuoti.“
Šiandien šaudymui, kovos menams, savigynai, imtynėms Edmantas kasdien skiria 2-3 valandas . „Pats dalyvauju įvairiose rungtyse už savo komandą – einu ten, kur imtynės, bėgimas, šaudymas.“ Kaip baigiasi eilinė darbo diena? „Po darbo strimgalviais lekiu į rajoną ir treniruojuosi su vaikais. Meno mokykloje rengiamuose užsiėmimuose ir berniukų, ir mergaičių būna pilna salė, – pasakoja pareigūnas.
Kalbėdamas apie savo profesijos ypatumus, komisaras neslepia – tai nėra pats ramiausias darbas: „Kolegoms teko patirti visko – ir užpuolimų darbo vietoje, ir bandymų pabėgti, juk tardydavome visokiausius žmones – ir tuos, kurie jau yra kažką nužudę, ne kartą ir ne du teistus. Man kažkaip pavyko to išvengti. Numatydavau, koks maždaug gali būti pasipriešinimas ir stengdavausi būti atsargesnis. Aišku, nėra sulaikymo be grasinimų, tada jau visko prisiklausai. Bet stengdavausi neperlenkti lazdos, nedaryti nieko daugiau nei reikia, ir kažkaip viskas baigdavosi gerai.“
Vis dėlto dirbti policininku pavyksta ne kiekvienam. „ Pirmiausia reikia tikėti ir norėti būti kažkuo naudingu. Tai pirma. Po to jau reikia asmeninių savybių, kad tiktumei tam tikroje pareigybėje. Patruliavime reikia veržlumo, ryžto, drąsos, mokėjimo greitai priimti sprendimus. Administraciniame darbe – analitinio mąstymo, strategijos kūrimo įgūdžių.“ E. Svirinavičius pripažįsta, kad sunkiausi tokio darbo momentai visada yra vidiniai. „Turi būti motyvuotas, nugalėti vidinius sunkumus, pinigų nepriteklius, šeimynines bėdas, o mano asmeninė problema yra ta, kad aš negaliu sustoti. Esu darboholikas, – prisipažįsta vyras, – o tai jau problema. Kiek pasiūlo darbų, tiek imu. Jaučiu, kad kartais krūvis gaunasi nepamatuotas, tačiau negaliu atsisakyti.“
Apsispręsti skirti savo atostogas filmavimams pareigūnui buvo lengva. „Kolegos labai palaikė, o juk palikau darbą, ir jį kažkas turės padaryti už mane. Mane palaikė ne tik kolegos, bet ir šeima. Kitaip gal būčiau suabejojęs. Mano sūnui dabar ketveri metai, tai jis labiausiai laukia ir klausia, kada tėtį rodys per televiziją,“ – sako trijų vaikų tėvas.
