2016-aisiais, V. Putino pajamas sudarė 133 tūkst. dolerių, o jis pats dažnai priverstas neigti teiginius, kad yra vienas turtingiausių pasaulyje žmonių.
Tačiau jungtinis Rusijos opozicinio leidinio „Novaja Gazeta“ ir tarptautinės tyrimų organizacijos OCCRP atliktas tyrimas jo turtus įvertino gerokai daugiau, nepaisant to, kad Rusijos prezidentas savo pinigus valdo per trečiuosius asmenis.
Dalis iš tų artimiausio prezidento rato žmonių neturi jokių paaiškinimų savo turtų kilmei, skelbiama tyrime, kurį cituoja „The Independent“.
Šių „įgaliotinių“ asmenų turtų paaiškinimas gali būti labai paprastas: tai gali būti V. Putino pinigai. Tačiau Rusijos atveju negali būti paprastų vertinimų, aiškina tyrimo autoriai.
Vienas iš „įgaliotinių“ yra Michailas Šelomovas, V. Putino patikėtinis, dirbantis Rusijos laivybos bendrovėje, kur užmokestis už jo darbą turėtų siekti apie 8500 dolerių per metus.
Tačiau M. Šelomovas yra pagrindinis naujos lenktynių trasos šalia Sankt Peterburgo investuotojas. Su „Gazprom“ taip pat siejamo V. Putino aplinkos žmogaus asmeniniai turtai vertinami net 573 milijonais dolerių.
Rusijos prezidento vaikystės draugas, Piotras Kolbinas, buvęs mėsininkas, savo turtus turėtų skaičiuoti ilgai – OCCRP nustatė, kad jis valdo net 550 mln. dolerių vertės aktyvus. Rusijos žiniasklaidai P. Kolbinas nuolat kartoja, kad nėra verslininkas.
Williamas Browderis, JAV gimęs ir Didžiosios Britanijos pilietybę turintis verslininkas, po jam atstovavusio Magnickio žūties Rusijos kalėjimuose pradėjęs kovą su korupcija Rusijoje, OCCRP teigė, kad M. Šelomovas, P. Kolbinas ir kiti prezidento draugai realiai yra „paskirtieji“, kurie formaliai valdo turtus, o iš tiesų saugo juos V. Putinui. Kai kurie iš šių asmenų yra taip mažai žinomi tarptautinei bendruomenei, kad išvengia net ir tarptautinių sankcijų. Pavyzdžiui, P. Kolbinas pateko į JAV sankcijų sąrašus, o štai M. Šelomovas sėdi tokiame giliame šešėlyje, kad antikorupcinio tyrimo sudarytojai negalėjo rasti jo fotografijos.
Rusijoje, kurią organizacija „Reporteriai be sienų“ pagal žiniasklaidos laisves įvertino 148 vietoje iš 180 pasaulio šalių, šis tyrimas, savaime suprantama, nepraėjo pro cenzūros gniaužtus – apie jį užsiminta tik keliuose internetiniuose leidiniuose.