Jis paskirtas ministru pirmininku po du mėnesius trukusios politinės aklavietės Prancūzijoje – prezidentui Emmanueliui Macronui (Emaniueliui Makronui) artimi šaltiniai teigė, kad jo gyvenimo aprašymas pagaliau atitinka tai, ko reikia šiam darbui.
Laukiantys iššūkiai bus didžiuliai. Be kita ko, tikėtina, kad M. Barnier teks susidurti su kairiojo sparno oponentų pasiūlymu pareikšti nepasitikėjimą juo parlamente.
73 metų M. Barnier, kilęs iš Alpių Aukštutinės Savojos regiono, pirmą kartą Prancūzijos parlamento nariu tapo būdamas vos 27 metų, 1970-aisiais. Dešimtojo dešimtmečio viduryje jis pirmą kartą pradėjo dirbti vyriausybėje – vadovaujant tuometiniam prezidentui Jacques'ui Chiracui (Žakui Širakui).
M. Barnier yra daugiau nei du kartus vyresnis už premjero postą paliekantį Gabrielį Attalį (Gabrielį Atalį).
Šis buvo jauniausias ministras pirmininkas šiuolaikinės Prancūzijos istorijoje, o M. Barnier tapo vyriausiu.
Dirbęs užsienio reikalų ministru ir du kartus ėjęs Europos Komisijos nario pareigas Briuselyje, M. Barnier geriausiai žinomas dėl to, kad nuo 2016 metų ėmėsi nedėkingo darbo bloko vardu vesti derybas dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos.
M. Barnier – tvirtas derybose, mandagus su britais ir labai gerbiamas savo komandos – užsitarnavo didelę pagarbą dėl to, kaip vadovavo šiam procesui.
M. Barnier aukščiausio lygio politiko karjera tokia ilga, kad kai kas jį vadina „prancūziškuoju Joe Bidenu (Džo Baidenu)“. Dabartinio JAV prezidento karjera yra panašios trukmės.
Kraštutinių dešiniųjų įstatymų leidėjas Jeanas-Philippe'as Tanguy (Žanas Filipas Tangi) rinkosi aštresnius žodžius ir pavadino jį „suakmenėjusiu nuo politinio gyvenimo“.
M. Barnier parašė knygą apie „Brexitą“ „Mano slaptas „Brexito“ dienoraštis: šlovinga iliuzija“ (My Secret Brexit Diary: A Glorious Illusion). Jos pavadinime matyti aiški užuomina apie tai, ką jis mano apie JK išstojimo iš Europos Sąjungos idėją.
Nors ištikimas savo, kaip mandagios asmenybės, reputacijai ir knygoje vengęs bet kokių pikantiškų paskalų, M. Barnier nenustojo reikšti nuostabos dėl to, kaip jo kolegos iš JK tvarkėsi su šiuo procesu.
„Britų sistemoje neabejotinai kažkas negerai (...). Kiekvieną dieną matyti, kad jie nesuvokia pasekmių to, kas iš tiesų čia pastatyta ant kortos“, – rašė jis.
Griežta pozicija migracijos klausimu
Tačiau M. Barnier iš esmės dingo iš Prancūzijos politinės scenos po to, kai jo Respublikonų partija (LR) nepateikė jo kandidatūros mesti iššūkį E. Macronui 2022-ųjų prezidento rinkimuose.
Tuomet M. Barnier žadėjo „būti susitaikiusios Prancūzijos prezidentu, gerbti Prancūzijos žmones ir siekti, kad Prancūzija būtų gerbiama“.
Kampanijos metu M. Barnier nustebino kai kuriuos savo gerbėjus Europos Sąjungoje pasukdamas dešinėn – ragindamas imtis „elektros šoko“ saugumo srityje, paskelbti moratoriumą imigracijai ir sugrąžinti karinę tarnybą.
Jis taip pat sukėlė Briuselio susirūpinimą, nes paragino Prancūziją išsilaisvinti nuo Europos teismų priežiūros.
Siekdamas sugrąžinti Prancūzijai „manevravimo laisvę“, M. Barnier sakė, kad jei būtų išrinktas, surengtų referendumą ir paprašytų rinkėjų pritarti konstitucijos pakeitimams bei parlamento galimybei kasmet nustatyti imigrantų kvotas.
Jis pareiškė, kad jam „nelabai patinka Europos suvereniteto sąvoka“, ir pasisakė prieš „Vokietijos dominavimą“ Europos Sąjungoje. Anot jo, jis „žino, ką kalba“.
Jo paskyrimas premjeru sukėlė net sąjungininkų nerimą, o vienas LR parlamentaras, prašęs neminėti jo pavardės, teigė, kad M. Barnier įkūnija „viską, ko prancūzai nenori“.
Anot parlamentaro, M. Barnier yra „atitolęs ir toliau žudys arba galutinai pribaigs dešiniuosius“.
