Vasario 2 ir 3 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ ansamblis „Nepaklusnieji“ kviečia į premjerą – „Pero Giunto sugrįžimas“ pagal Henriko Ibseno dramos „Peras Giuntas“ V veiksmą.
Spektaklio pagal Edvardo Griego muziką režisierius ir lėlių autorius – Valentinas Masalskis, dailininkė – Renata Valčik. Vaidina ir groja Andrius Radziukynas (fleita), Julius Černius (klarnetas), Ieva Sipaitytė (smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė), Sonata Zubovienė (fortepijonas), Rokas Zubovas (fortepijonas). Projekto vadovas – Rokas Zubovas.
Tai jau antras ansamblio „Nepaklusnieji“ teatro projektas – 2006 metais režisierė Ramunė Kudzmanaitė sukūrė „graudingiausią“ muzikinę komediją „Vasarvidžio nakties sapnas“ (pagal Shakespeare’ą), kuriame ansamblis „Nepaklusnieji“ atsiskleidė kaip gebantis žaisti scenoje.
Nuo pat savo koncertinio gyvenimo pradžios Rokas Zubovas domisi įvairiomis bendravimo su žiūrovais formomis. Prieš premjerą jis pasakojo:
„Prieš trejetą metų susibūrė „Nepaklusniųjų“ ansamblis – kiekvienas iš muzikantų savaip „nepaklusnus“, nevengiantis naujų patirčių, rizikos, ieškantis naujų bendravimo su auditorija būdų. Yra daug nuostabių muzikos kūrinių, gimusių teatro įtakoje. Todėl mūsų, muzikantų, prisilietimas prie teatro yra gana natūralus.
Darbas su gerbiamu Valentinu Masalskiu mus pakreipė kita linkme, labiau dramatinio teatro kryptin. „Pero Giunto sugrįžimas“, manyčiau, apnuogina liūdnas tiesas apie mūsų nūdienos gyvenimą…
Kažkokios darbo bazės neturime, kaip ir galimybių reguliariai dirbti. Dirbame savo iniciatyva nuo kitų darbų nugriebtu laiku. Mes kaip ir neturime vadovo (jei turėtume, nebūtume „Nepaklusnieji“). Idėjos gimsta įvairiai. Tikime kūrybinės laboratorijos idėja. „Pero Giunto“ pasirinkimas mums natūralus: viena vertus, Edvardo Griego šimtmetis, kita vertus – jaudinanti Henriko Ibseno drama ir geniali Griego muzika. Pirminė idėja buvo kiek kitokia: vienas aktorius ir septyni muzikantai. Bet mūsų kalbintą aktorių Artūrą Valucką, gyvenantį Austrijoje, ištiko liga. Bendru sutarimu paskambinome Masalskiui. Susitikome. Jis iš karto pasakė, kad su mumis kartu nevaidins: jei su mumis vaidintų scenoje aktorius, mūsų, „muzikų teatro“, idėja mirtų, bet pati mintis, regis, jį suintrigavo. Jis ir pasiūlė spektaklyje naudoti lėles, kurios galėtų mums padėti uždengti mūsų sceninius trūkumus. Išties, gal ir atrodytų, kad vaidinti su lėlėmis lyg ir sunkiau. Kita vertus, tas ego, kuris blokuoja kūrybinę energiją, susikoncentravus į lėlę, tarsi išnyksta. Lėlė neturi ego, žmogui nebereikia jaudintis dėl kokių nors sceninių silpnybių. Repetuoti pradėjome 2007-ųjų pavasarį, etapais. O teatras „Lėlė“ geranoriškai su mumis bendradarbiauja, suteikdamas patalpas repeticijoms.
Repeticijos su Valentinu Masalskiu mums buvo rimtos kūrybingumo pamokos. Svarbiausia jų – sceninės tarpusavio meilės ir pagarbos. Kaip koncerte grodami kamerinę muziką kartais pasijuntame solistais, nepaglobojame savo partnerio, neprisitaikome prie jo, panašiai ir spektaklyje. Kad ir kaip kartais būtų sunku, turime išmokti tarpusavio meilės scenoje: neužgožti partnerio, sudaryti jam kuo geresnę situaciją. Taip, kaip koncertuodami patys subtiliai jaučiame ir stengiamės perduoti publikai muzikinės kalbos niuansus, atskleisti muzikiniame tekste glūdinčias mums labai brangias mintis, idėjas, taip ir dirbant su Ibseno tekstu, mintimis tikslas lieka tas pats – perduoti žiūrovui tekste, situacijose slypinčias prasmes. Pasinėrus į konkretų žodžio pasaulį, pradėjus analizuoti, kiekviename sakinyje atrandi tiek paslėptų skirtingų galimybių! Mums neištirta erdvė! Ir Valentinas Masalskis mums atskleidė ryšius tarp visų scenos menų. Repeticijų procesas buvo grindžiamas ir paprastais gyvenimiškais patarimais apie idėjų raišką, kūno kalbą, santykį su lėlėmis, ir ilgomis pasaulėžiūrinėmis diskusijomis, darančiomis įtaką ne tik šio projekto įgyvendinimui, bet ir tolesniems, tikiu, mūsų visų kūrybiniams ieškojimams.
Lėlių idėja gimė spontaniškai: mes, muzikantai, braunamės į teatro ir į dvasių pasaulį. Masalskiui kilo mintis, kad mūsų lėlės turi atspindėti ryšį tarp muzikos ir teatro – taip atsirado iš instrumentų padarytos lėlės. Iš sulūžusių instrumentų pagamintos lėlės – tam tikras ne visai sveikuojančio pasaulio ženklas. Personažai negali groti, nes yra patys „sulūžę“. „Neskamba“ mūsų širdys, sielos, gyvenimai, nes dėl įvairių priežasčių esame „sulaužyti“. Vienintelė sveika lėlė spektaklyje – Solveiga, simbolizuojanti tikėjimą, meilę, viltį…
Instrumentų paieška nebuvo sudėtinga. Mes, muzikantai, kartkarčiais vaikštome pas instrumentų meistrus. Jie savo dirbtuvėse turi senus, nereikalingus instrumentus, kuriuos laiko dėl atsarginių dalių. Šiam projektui kaip tik ir pravertė meistrų atsargos…
Lėles nėra paprasta „prakalbinti“. Pavyzdžiui, Pero Giunto lėlę valdome dviese (čia mums labai praverčia muzikinio „susigrojimo“ praktika). Dabar intensyviai žiūrime teatro „Lėlė“ spektaklius, netiesiogiai mokomės, kaip išsakyti įvairius dalykus per lėles.
Visame kūrybiniame pasaulyje, ne vien teatre, man trūksta ne tiek virtuoziškumo, kiek etikos, kuri mus ugdytų. Per kūrybos reiškinius mes galime išmokyti jaunus žmones fundamentalių gyvenimo tiesų. Meninės raškos formos – visuomenės išlikimo garantas. Esu tuo įsitikinęs. Dauguma kūrėjų, gal patikėję rinkos ekonomika ar kitais dalykais, tos atsakomybės atsisako. Atsisako mokinti žmogų, atsisako parodyti, kas yra šventa, brangu, kas socialinėje terpėje mus ir laiko kartu. Menas sugeba įkaitinti mūsų vidų iki tos aukštos temperatūros, kurioje mums ir atsiskleidžia tie vidiniai pasauliai. Visais laikais menas turėjo ugdomąją funkciją. Dabar meno poveikis dvasiai susilpnėjęs…“
Užrašė Ridas Viskauskas
