Eilinė pamaina Europos Sąjungos (ES) „vartų sargyboje“ šį kartą tapo neeiline. Pirmininkavimą unijai iš Švedijos pusei metų perimanti Ispanija žengia į pakeistą veiklos aplinką, nes ėmė veikti Lisabonos sutartis. Greta ES pirmininkaujančios valstybės narės iškilo visai naujas Europos vadovų tarybos (EVT) pirmininkas, neoficialiai vadinamas ES prezidentu, su tiek pat konkrečiais įgaliojimais (tiesa, sprendimų priėmimas Taryboje dar penkerius metus vyks pagal senąją, Nicos sutartyje numatytą tvarką).
Švedijos pirmininkavimas ką tik pasibaigusių metų antrąjį pusmetį buvo išties vykęs. Vienas ryškiausių veiksmų buvo vadovavimas diskusijoms dėl pirmojo EVT pirmininko („ES prezidento“) kandidatūros. Geras pustuzinis buvusių prezidentų ir premjerų, aptariamų kaip pretendentai į šį naują postą, liudijo ES šalis nares turint smarkiai skirtingas nuomones. Pozicijų derinimas užtruko, ir Švedijos premjeras Reinfeldtas net turėjo teisintis: „Reikia laiko, norint suderinti 27 valstybes nares, antraip Europos Sąjungą valdytų vos keletas šalių.“
Ištikima savo slinkimui į priekį pusės pėdos ilgio žingsniais ES paliko senąjį vadovavimą unijai ir kartu pridėjo naują nuolatinio (EVT skiriamo dviem su puse metų su galimybe pratęsti dar vienai tokiai pat kadencijai) EVT pirmininko postą. Juo EVT išsirinko trumpai pabuvusį Belgijos premjeru flamandą Hermaną Van Rompuy.
Kaip tiksliai bebūtų apibrėžtos ES pirmininkaujančios šalies (jos vykdomosios valdžios vadovo asmenyje) ir EVT pirmininko funkcijos (o jos apibrėžtos gan miglotai, irgi tradiciškai paliekant valstybėms narėms interpretavimo galimybę), labai daug nulems praktika.
Ispanijai ir lemta padėti pirmuosius štrichus, praktiškai įgyvendinant ES pirmininkaujančios šalies vadovo ir EVT pirmininko funkcijų pasidalijimą.
EVT Lisabonos sutartimi oficialiai virto tuo, kuo buvo neoficialiai – aukščiausia politine ES institucija. EVT pirmininko užduotis yra rengti šios tarybos posėdžių darbotvarkę, vadovauti svarstymams, parengti išvadų projektus, užtikrinti politinių sprendimų įgyvendinimo eigą kitų ES institucijų veikloje. H. Van Rompuy pirmininkavimo dėka 27 ES šalių narų vadovai sugebės susitarti dėl savo reguliarių (ne mažiau dviejų kartų per pusmetį) susitikimų darbotvarkės, įstengs priimti visus tenkinančius sprendimus ir to dėka kalbėti ES išorėje ne tik vieno asmens lūpomis, bet ir teikti vieną, suderintą nuomonę (priimtą pačiam EVT pirmininkui neturint balsavimo teisės).
Tuo tarpu ES pirmininkaujanti valstybė narė susitelks ties kasdiene, rutinine, iš anksčiau nustatyta ir sutarta veikla – organizuos kelių šimtų darbo grupių veiklą, ruošiant ES Tarybos posėdžius, vadovaus Tarybos posėdžiams ir sprendimų (ES teisės aktų) priėmimui.
Atrodytų, viskas aišku, tačiau... 2010 m. pirmą pusmetį ES savo pusėje surengs du aukščiausio lygio vadovų susitikimus – su JAV ir su Lotynų Amerikos valstybių vadovais. Kaip visada, susitikimai vyks pirmininkaujančioje šalyje – Ispanijoje. Kas pirmas pasveikins Ispanijoje prezidentą B.Obamą, atvykusį į susitikimą su ES vadovybe?
Lisabonos sutarties dvasia („raidžių“, kaip jau sakėme, ten mažai) teigia – ES atstovaus H.Van Rompuy, EVT pirmininkas. Tą patvirtino Ispanijos premjeras Jose Luiz Rodriguez Zapatero: „Besikeičianti pirmininkavimo tarnyba bus jūsų dispozicijoje...“
Patvirtino gal net su slepiamu palengvėjimu. ES ekonominė galybė, jos mechanizme glūdinčios galimybės pirmininkaujančiai šaliai įtakoti būsimą ES biudžeto struktūrą bei reguliacinių inovacijų kryptis yra šaliai, nepretenduojančiai į žemyno lyderes, geidžiamesnis dalykas nei kalbėjimas suderintu ES didžiūnų balsu ir mintimis.
Kai kurie apžvalgininkai pažymi: šalių narių gausėjimas susilpnina ES pirmininkaujančios šalies „europinį“ pasiryžimą ir gebėjimus. Kai uniją sudarė tik šešios narės, jos kas pusmetis pirmininkaudavo kas trys metai. Dabar pirmininkauti tenka kas 14 metų, o tai reiškia, kad pirmininkauja vis nauja konkrečios ES valstybės politikų karta. Nebėra ne tik patirties ir tęstinumo, bet sustiprėja ir noras pasistengti „dėl savęs“.
Kol nebuvo „ES prezidento“, ES sunkiau sekėsi kurti savo įvaizdį, nes visi jos partneriai - JAV, Kinijos, Indijos, Brazilijos, Rusijos, tarptautinių organizacijų vadovai su visos ES aukščiausiuoju oficialiu atstovu dvišaliuose aukščiausio lygio renginiuose susitikdavo tik kartą per savo politinį gyvenimą. Dabar jau ne šešis, o trisdešimt mėnesių ES prezidentas bus vis tas pats. Tai reikštų, kad tarptautinėje arenoje „matysis“ ir ES vardu kalbės vis tas pats iš lėto įsimenamas ES lyderis.
Taip padidėja tikimybė, kad ekonomikos gigantas, Europos Sajunga, gali pretenduoti į pašnekovus kompanijoje, kurią Z.Brzezinskis pavadino G-2, o žurnalistai – Chimerica (pagal angliškus tos grupelės narių pavadinimus - China ir America, t.y. Kinija ir JAV). Išsiformuojant G-7 grupei, pasaulio finansų ir ekonomikos stabilumo problemų svarstymą perkeliant į G-20, G-2 susiformavimas būtų labai ne tas variantas, kuris atitiktų ES interesus ir padėtį.
Suprantama, yra didelė rizika pervertinti EVT pirmininko vaidmenį ir reikšmę. Šio straipsnelio pradžioje pacituotas Švedijos premjero pasiteisinimas dėl ilgai trukusių ES prezidento paieškų eilinį kartą priminė žinomą tiesą – nuo pat ES įkūrimo jos raidą lemia Vokietijos ir Prancūzijos tandemas. Nėra nė vieno rimtesnio Europos vadovų tarybos posėdžio, kurio esminiai sprendimai prieš tai nebūtų suderinti dvišaliuose šių valstybių vadovų susitikimuose.
Neatsitiktinai susierzino Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy, kai pernai lapkričio mėnesį prieš vykstant į EVT susitiko pasitarti Višegrado grupės valstybės – Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija. „Jei jie taip darys prieš kiekvieną EVT susitikimą, tai gali kilti klausimų...“
Išankstinis koalicijų formavimas kiekvienai konkrečiai EVT dienotvarkei, žinoma, nėra geriausias būdas konsensui unijoje ieškoti, bet ar apie Višegrado koaliciją pirmiausia turim kalbėti?
Europos valstybėms būtina jų sąjunga. Tokios nuomonės laikosi dauguma ES šalių narių politikų. Šiandien vienas iš argumentų tokios pozicijos naudai - energetinio saugumo klausimas dabar ir ateityje. Europos parlamento pirmininkas Jerzy Buzekas pareiškė: kitas didysis ES projektas (analogiškas Europos anglių ir plieno bendrijai - ES pirmtakei) turi būti Europos energetinės bendrijos sukūrimas. Jos uždaviniais būtų ne tik energetinio saugumo padidinimas, bet ir klimato kaitos problemų sprendimas, čia taip pat būtų įjungti ir strateginiai veiksmai ES žemės ūkio ir transporto srityje.
Taip, viskas Unijoje daroma nepaprastai lėtai, nesyk eikvojant didžiulius pinigus, mažiau apdairioms ES valstybėms narėms sykiais ir nesusigaudant, kas vyksta. Bet vyksta nenumaldomai.
