Neseniai pavadinimą ir vadovybę pakeitusi Lietuvos žirginio sporto federacija šiemet sulaukė dvigubai didesnio valstybės finansavimo.
Žirgų sportas nuo seno laikomas turtuolių ir didikų užsiėmimu. Dar viduramžiais, mėgdžiodami Vakarų Europos tradicijas, raitelių pasirodymus rengdavo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai ir bajorai.
Sovietmečiu buvęs primirštas, Lietuvos žirginis sportas tarptautinio pripažinimo siekė sulig Sąjūdžiu ir nepriklausomybe. Ilgainiui steigėsi vis daugiau žirgynų, Lietuvos sportininkai pelnė apdovanojimus Europos ir pasaulio jojimo čempionatuose, skynė laurus ir žėrė prizus varžybose.
Keitė pavadinimą
Lietuvos Žirginio sporto sąjunga (LŽSS) įsikūrė karo kavalerijos pagrindu 1932 m. Spalio 1 diena. Sovietų okupacijos metais sąjungos veikla buvo nutraukta, o kiek vėliau – Nikitos Chruščiovo atšilimo laikais, įsteigta LTSR jojimo federacija, kuri, prasidėjus Atgimimui ir steigiantis Tautiniam olimpiniam komitetui, tapo savarankiška ir 1989 m. vasario 24 dieną paskelbė atkurianti Lietuvos žirginio sporto sąjungą.
Tokiu pavadinimu organizacija gyvavo iki šių metų, tačiau neseniai pakeitė pavadinimą į Lietuvos žirginio sporto federacija (LŽSF), nes būdami daugelio tarptautinių organizacijų nariais, Lietuvos žirginio sporto entuziastai susidurdavo su tam tikrais neaiškumais.
„Reikėjo pakeisti pavadinimą, kad suprastų užsieniečiai“, - portalui balsas.lt aiškino LŽSF direktorė Regina Gražulienė. Pasak pašnekovės, po vadovybės ir pavadinimo pakeitimų, federacijos veikla pamažu stabilizavosi.
„Turime labai gerbiamą prezidentą Sigitą Paulauską, kuris neabejingas žirginiam sportui, visiškai nauja valdyba, nauji nariai ir aš – naujas žmogus. Visi pradėjome dirbti nuo praeitų metų birželio mėnesio ir, bent jau atsiliepimuose, tiek raitelių, tiek žirgų savininkų, tiek bazių sakoma, kad viskas eina tik geryn“, - aiškino R. Gražulienė.
Brangus sportas
Žirgo buvimas šalia žmogaus mena Akmens amžių, Karuose ir ūkyje keturkojais padėjėjais rūpinamasi tarsi šeimos nariais, žirgams reikalinga nuolatinė priežiūra, erdvė, dėmesys ir meilė. Todėl, kas atrodo lengviau pasiekiama užmiesčio ar kaimo gyventojui, miesčionims yra nemenka prabanga. Viena jojimo pamoka atsieina vidutiniškai 100 litų
„Jojimo sporto šaka yra labai specifinė sporto šaka. Tai, tarsi lenktyniniai automobiliai. Įsigyti gerą žirgą, su kuriuo galėtume šokti aukšto rango varžybose kainuoja didelius pinigus“, - sako R. Gražulienė.
Už kasdienį rūpestį sportiniais ristūnais, eikliaisiais eržilais ir paikais kumeliukais tenka atiduoti ne tik nemažus pinigus, bet ir paaukoti dalį savęs, savo laisvalaikio, pergyvenimų ir sveikatos. Jei siekiama sportinių rezultatų, nenuostabu, kad raitelis tarsi suauga su savo žirgu ir tampa neišskiriamais bičiuliais, besiveržiančiais link pergalės.
Vis gi Kūno kultūros ir sporto departamento Sporto strategijos skyriaus vedėjas Aivaras Salamakinas apgailestauja, kad Lietuvos žirginio sporto pasiekimai nėra aukšti. „Kad ir kaip bebūtų gaila, bet žirginis sportas negali pasigirti tokiais laimėjimais, kaip kitos sporto šakos“, - tvirtina A. Salamakinas, nurodydamas, kad remiantis būtent parodytais rezultatais, sporto šakoms kasmet skirstomi valdiški pinigai.
Aukšti pasiekimai
R. Gražulienė nesutinka, kad Lietuvos žirginis sportas negali pasigirti aukštais pasiekimais bei laimėjimais. Ji vardija pastaraisiais metais pasižymėjusius sportininkus: „Aš manyčiau, kad pasiekimai – ganėtinai dideli, kadangi šiais metais turime net du žmones, kurie kvalifikuojasi dalyvauti 2012 m. Olimpinėse varžybose, tai - Benas Gutkauskas ir trikovininkas Aistis Vitkauskas.
Jie jau renka dabar kvalaifikacinius taškus, kad papultų į Olimpijadą. Ir, tarp kitko, mūsų labai šaunus jaunimas auga, kurie 2010 m. dalyvavo Europos jaunučių, jaunių ir vaikų čempionate Prancūzijoje ir pasiekė ganėtinai aukštus rezultatus ir labai už juos smagu.
Alisija Zabavska šiemet Kentukio pasaulio žaidynėse dalyvavo su žirgu ištvermės bėgime. Dabar dar viena mergina yra, turinti Lietuvos pilietybę, bet gyvenanti Australijoje, taip pat dalyvauja aukšto rango varžybose, bet jau tame regione su Lietuvos vėliava“, - pasakojo R. Gražulienė.
Ji pridūrė, kad šiomis dienomis žirginis sportas prieinamas daugumai - pasirenkant pagal kišenę, poreikius ir galimybes, jodinėti galima vos ne kiekvienoje kaimo turizmo sodyboje.
Valdžios dėmesys
Nepaisant nedidelių laimėjimų ir ekonominio sunkmečio, Kūno kultūros ir sporto departamentas šiemet, dar seno pavadinimo LŽSF skyrė 57 tūkstančius litų – panašiai tiek, kiek kainavo Šiaulių teniso mokyklos kortų dangos keitimas. „Galiu pasidžiaugti Kultūros ir sporto departamentu, jie šiemet skyrė mums dvigubai daugiau pinigų negu pernai“, - džiaugėsi R. Gražulienė.
Nepaisant dvigubai padidėjusio finansavimo, žirgininkai nepastebi ženklesnės valdžios paramos. Žirginio sporto entuziastas, balsas.lt taurės čempionato 2009 metų laimėtojas Erlandas Mikėnas nusimena, kai mato lietuvių raitelius, startuojančius su kitose šalyse užaugintais žirgais.
„Valstybė turėtų apsispręsti, kaip finansuoti ir ką finansuoti. Per žemės ūkio ministeriją yra skiriamos nemažos lėšos arklių augintojų asociacijoms, tačiau čia yra sportinė organizacija ir tie sportiniai žirgai yra pamiršti.
Ministrė Kazimira Prunskienė buvo supratusi šitą situaciją ir buvo lygtai pagerėjęs požiūris į žirginio sporto federaciją. Daug nuo sovietinių laikų žmonių jaučia nostalgiją, negirdi, nežino, kur vyksta varžybos, o nežino todėl, kad trūksta finansavimo“, - dalijosi išgyvenimais E. Mikėnas.
Vis gi, Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje teko ilgokai klausinėti, kas atsakingas ir kas kuruoja Lietuvoje žirginį sportą. Komisijos pirmininkas Žilvinas Šilgalis, būdamas komandiruotėje, negalėjo tiksliai pasakyti, kokia šiuo metu yra žirginio sporto padėtis Lietuvoje.
Pasiteiravus, kas iš parlamentinės komisijos daugiau išmano apie žirgų sportą, didesnio aiškumo suteikė komisijos narys Edmundas Pupinis. „Pasaulyje šitie klausimai sprendžiami kiek kitaip. Remiami žirgininkai, kurie apsiima auginti tam tikras veisles“, - aiškino E. Pupinis, kartu apgailestaudamas, kad trūksta dėmesio žemaitukų veislės žirgų veisimui, jų bandos gausinimui.
„Bloga Lietuvos tradicija – dešimt žirgų, septynios federacijos“, - tarsi apibendrino parlamentaras.
