„Jaučiuosi nuostabiai, ari visus metus, dirbi kiekvieną dieną ir galop – yra!”, – džiūgavo A.Gudžius, beveik valandą dalijęs interviu žiniasklaidai iš viso pasaulio.
Vaclovo Kidyko auklėtinis antru bandymu numetė 69,21 m, planetos sezono lyderio D. Stahlio geriausias metimas – 69,19 m, o bronzą iškovojusio amerikiečio Masono Finley – 68,03 m.
– Ar po antro bandymo supratote, kad viskas – esate čempionas?, – žurnalistai paklausė A.Gudžiaus.
– Kad viskas? Ne, galvojau, kad to metimo turėtų užtekti medaliui, bet iki pat paskutinio metimo nebuvau užtikrintas.
– Ar nustebino, kad du centimetrai lėmė čempiono likimą?
– Gali lemti ir antri geriausi bandymai, ir taip būna. Koks skirtumas, ar vienas centimetras, ar du metrai, ar dešimt.
– Ne paslaptis, kad tikėjotės medalio. O apie kokią jo spalvą galvojote, ar tikėjote, kad gali būti auksinis?
– Neplanavau spalvos, bet medalio tikėjausi. Nežinau, ką pasakyti, pačiam dar sunku suprasti viską, kas atsitiko.
– Ar likę du prizininkai buvo laukti?
– Iš tikrųjų nustebino amerikietis, kvalifikacijoje metė 64 metrus, o čia metru pagerino asmeninį rekordą. Galvojau, kad medalį laimės Piotras Malachowskis arba Fredrikas Dacresas.
– Pirmas lietuvių medalis pasaulio lengvosios atletikos čempionatuose po 12 metų. Koks jausmas?
– Kažkaip negalvojau, kaip viskas dėliojasi istoriškai, dar reikia pačiam suprasti, kas atsitiko. Be galo džiaugiuosi, kad bendras darbas mano, trenerio, kineziterapeuto, federacijos ir visos lengvosios atletikos bendruomenės, prisidėjusių prie mūsų darbo, stovyklų, atsipirko.
– Šnekučiavotės su varžovais, iškovojusiais medalius. Ką kalbėjote?
– Nieko labai nesiplėtojome, kalbėjome, kad varžybos buvo sudėtingos – šalta, kūnas vargo. Kaip ir aš – antru metimu viską padariau labai gerai, galima sakyti, kaip iš vadovėlio, o trečiu bandymu bandžiau dar pagerinti rezultatą, tačiau labai stipriai suskaudo kelią. Matėte, kaip du kitus bandymus sekėsi, koja neatsigavo iki paskutinio metimo. Tada pasijutau geriau ir emocijos padėjo tą skausmą nuimti. Žvėriškai buvo sudėtinga padaryti savo geriausius techninius ir fiziškus dalykus.
– Žiūrint, kaip ėjote garbės ratą neatrodė, kad pergale džiaugtumėtės labai emocingai…
– Net nežinau, ramiai išėjo. Nesistengiau ramus būti, bet kažkaip visą laiką per varžybas toks būnu. Viduje be galo džiaugiuosi, rytoj gal skraidysiu, rėkausiu, žviegsiu viešbutyje atsistojęs, bet šiandien nėra tokio oho. Mėgstu pasidžiaugti savyje, pasidžiaugti su draugais, o tada džiaugtis su visais.
– Londoną paliksite pirmadienį. Nesinorėtų ilgiau pabūti auksiniame mieste?
– Gal dar sugrįšiu. Negaliu sau leisti ilgai ilsėtis, rugsėjo pirmąją laukia Deimantinės lygos finalas, bus ne ką lengvesnės varžybos, nes susirinks visi tie patys konkurentai. Kaip juokavau, šiemet turėjau tris pasaulio čempionatus, o šis ketvirtas, dėl to, kad buvo trys Deimantinės lygos etapai ir visuose dalyvavo tie patys žmonės, kurie dabar pasidalijo medalius. Tad buvo truputį treniruočių šitoms varžyboms.
– Sutinkate, kad Deimantinės lygos etapai pridėjo pasitikėjimo savo jėgomis?
– Žinoma, jaučiausi daug ramiau, kai žinai, kokie konkurentai, kas jie per žmonės, kokie sportininkai. Kitaip su jais jautiesi, nes varžybose esame konkurentai, bet už sektoriaus – draugai.
