Išskirtinis situacijos bruožas – sienų perbraižymas vienos valstybės naudai. Taip, paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vyko kruvinas etninis-religinis konfliktas, po kurio nebeliko tokios valstybės kaip Jugoslavija. Vėliau buvo Kosovo precedentas ir iš esmės galutinis Pietų Osetijos bei Abchazijos atsiskyrimas nuo Gruzijos (ne be rusų tankų pagalbos). Tačiau pažymėtina, kad net šios separatistinės teritorijos de jure netapo Rusijos dalimi. O Krymas tapo, ciniškai pamynus Ukrainos teritorinį vientisumą. Niekas nesiginčija, kad Sevastopolis yra Rusijos šlovės miestas, bet taip jau sutapo, kad jis atsidūrė Ukrainos sudėtyje SSRS laikais ir po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Kaip sakoma, kas nespėjo – tas pavėlavo, ir reikėtų gerbti istorinę realybę. V. Putinas nusprendė kitaip.
Jis pradėjo iš tolo. Iš pradžių pavadino SSRS žlugimą didžiule geopolitine katastrofa. Vėliau sugalvojo Muitų (Eurazijos) sąjungą. Paskui sekė pirmas jėgos demonstravimas Gruzijoje, ir tuomet niekas – net pati Rusija – negalėjo pagalvoti, kad ateis ir Ukrainos eilė. „Žalieji žmogeliukai“, Budapešto memorandumo paneigimas, nes atseit nebeliko tos šalies, kuri jį pasirašė (turima omenyje V. Putino kovo 4 d. išsakyta nuomonė
„Sunku buvo įsivaizduoti, kad Ukraina ir Rusija gali būti ne kartu, gali būti skirtingos valstybės. Tačiau tai įvyko. Tai, kas buvo neįsivaizduojama, deja [išskirta straipsnio autoriaus], tapo realybe. SSRS žlugo. (...) Daugelis žmonių ir Rusijoje, ir Ukrainoje, o ir kitose respublikose tikėjosi, kad atsiradusi tada Nepriklausomų Valstybių Sandrauga taps nauja bendro valstybingumo forma. Juk jiems žadėjo ir bendrą valiutą, ir vieningą ekonominę erdvę, ir bendras ginkluotąsias pajėgas, bet visa tai liko tik pažadais, o didelė šalis išnyko. Ir kai Krymas staiga atsidūrė jau kitoje šalyje, štai tada Rusija pajuto, kad ją ne šiaip apvogė, o apiplėšė.“
Iš šių žodžių pačios savaime ryškėja išvados (kalbančiojo intencijos): Ukraina ir Rusija turi būti vienoje valstybėje, SSRS subyrėjimas tapo Rusijos apiplėšimu, ir dabar reikia viską atkurti naujos valstybingumo formos (suprask, Eurazijos sąjungos) pagrindu su bendra valiuta (rubliu), vieninga ekonomine erdve (Muitų sąjunga) ir bendromis ginkluotosiomis pajėgomis (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, KSSO). Rusijos žiniasklaida šiomis dienomis transliuoja vieną žinią: mes traukėmės, bet mes grįžtam ir esame pasiruošę prisiimti atsakomybę vos ne už visą pasaulį.
Šiame kontekste verta paminėti vieną V. Žirinovskio, dažnai perteikiančio Kremliaus poziciją, kalbą, kurią jis pasakė šių metų vasario pabaigoje ir kuri liko nepastebėta Rusijoje bei pasaulyje, bet ją pastebėjo Centrinė Azija (
Šiame fone portalas Lenta.ru išspausdino straipsnį „Kaimynų požiūriu“, kuriame analizuoja buvusių SSRS respublikų poziciją Krymo klausimu (
Įdomu, kad Kazachstanas, nors ir susirūpino dėl Vladimiro Volfovičiaus pareiškimo, vis dėlto suktomis frazėmis išsakė paramą Maskvai, pažymėdamas, jog supranta jos sprendimą. Tai galima paaiškinti eurazijiniu N. Nazarbajevo entuziazmu, kuris praktiškai vis labiau suartina Kazachstaną su Rusija, nors oficialiai kazachų lyderis kalba apie ekonomikos, o ne politikos pirmenybę Eurazijos sąjungoje. Dar viena šalis, palaikiusi V. Putiną, yra Armėnija, kuri turbūt tikisi panašiu būdu su Maskva užnugaryje galutinai prisijungti Kalnų Karabachą. Galiausiai kreivus paramos sakinius išspaudė Baltarusijos „Batka“ (ir tai tikriausiai po griežto skambučio iš Maskvos). Ir viskas!
Tai ko ateityje reikėtų tikėtis iš šiandieninio Rusijos caro ir jo „rusiškojo pavasario“? Pirma, tikrai realu, kad Rusijos kariuomenė bus įvesta į pietrytinę Ukrainos teritoriją. Dabar daug kalbama apie federalizaciją, bet greičiausiai tai tik laikina pertrauka įsitvirtinti jau užimtose pozicijose. Antra, tikrai turėtų sunerimti Moldova. Kadangi pastaruoju metu Maskva kuklumu nepasižymi, ji gali ten su Komunistų partijos pagalba surengti savo „spalvotąją revoliuciją“ (revoliucinių nuotaikų kurstymas Charkove, Donecke, Luganske rodo, jog tai tikrai realu), o toliau referendumas dėl šalies stojimo į Eurazijos sąjungą, už ką Kišiniovas gaus (o gal ir negaus) Padniestrę (kon)federacijos pagrindais.
Gruzijai bijoti lyg ir nėra ko, nes viskas, ką buvo galima iš jos atimti, jau atimta. Bet tai nereiškia, kad V. Putinas nesiruošia pakeisti valdžios Tbilisyje ir galutinai grąžinti jį į savo įtakos sferą. Azerbaidžanas stengiasi palaikyti su Rusija pragmatiškus santykius ir Kremlius jo kol kas nespaudžia. Bet čia gal tik kol kas ir gal dėl to, kad tiesioginio spaudimo šiai valstybei galimybės yra ribotos. Centrinėje Azijoje Kirgizijos ir Tadžikistano likimas yra beveik nuspręstas, o Uzbekistane turbūt laukiama valdžios kaitos momento, nes be Taškento visai negraži būtų ta Eurazijos sąjunga. Na, o desertui – Krymo referendumas Baltarusijai, kai šalis taps totaliai priklausoma nuo Rusijos.
Kaip minėta ankstesniuose straipsniuose, į Baltijos valstybes V. Putinas neis, nes jam paprasčiau veikti jose ekonomiškai ir per dalį jų politinio elito. Kartu – ir tai yra gerai – savo veiksmais Rusijos lyderis sustiprino transatlantinę vienybę. Vakarai, atrodo, suprato, jog Kremlius nejuokauja ir būtina stiprinti civilizacinės erdvės sienų saugumą. Žinoma, apie visišką Vakarų konsolidaciją kalbėti netenka, bet tai vis tiek geriau negu konkurencija ir Amerikos izoliacionizmas. Taip pat svarbu, kad bendra grėsmė (reali ar teorinė) suartino Vilnių su Varšuva (ji, jeigu kas, turėtų pirmoji atskubėti mums į pagalbą).
Blogai tai, kad visame šitame procese nėra vietos Ukrainai. Taip, su ja pasirašyta politinė Asociacijos sutarties su ES dalis, žadama finansinė parama, bet kariniu būdu Vakarai Kijevo negins (B. Obama tiesiai pareiškė, kad JAV karinės pajėgos Ukrainos krizėje nedalyvaus). O ko verta ta moralinė ir ekonominė parama, jeigu gali atsitikti taip, kad nelabai bus kam ją skirti?
Tai ką, sveiki atvykę į šaltąjį karą-2? Sprendžiant iš tendencijos – taip. Tik jis greičiausiai bus švelnesnis (be karinių susirėmimų įvairiuose pasaulio taškuose ir su glaudesniu ekonominiu bendradarbiavimu). Kita vertus, po kurio laiko viskas gali aprimti ir nepastebimai grįžti į pradinę stadiją, nes „karas karu, o pietūs pagal tvarkaraštį“. Tik Ukraina tikriausiai į ją jau negrįš (jeigu iš viso išliks), bet tai, kad ir kaip gaila būtų pripažinti, buvo, yra ir bus tik jos problema.
