1976 m. Jaunimo teatre pirmą kartą parodytas Dalios Tamulevičiūtės režisuotas miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“ – vėl teatro scenoje. Jauno žmogaus gyvenimo kelio pasirinkimo dilema, stipriai išgyvenama meilė ir vėl sutraukė būrius žiūrovų. Kai kurie jų gali palyginti pirmą ir naująjį pastatymus, o patiems jauniausiems tai pirmoji pažinti su klasika tapusiu kūriniu. Apie tai rašo „Respublika“.
Labiau subrendę
Pirmasis lietuviškas miuziklas buvo atkurtas ir 2004 m. buvusiame „Pergalės“ kino teatre Vilniuje. Šiemet vėl buvo suburtas beveik tas pats aktorių kolektyvas. Jaunieji artistai prisipažįsta, kad vėl susitikti buvo gera.
Premjeriniame naujojo pastatymo spektaklyje Monikos vaidmenį kūrė Ona Kolobovaitė, Juliaus - Mindaugas Zimkus, Rolando - Egidijus Bavikinas, Korifėjaus - Tomas Icikzonas. Šiuos personažus įkūnys ir kiti artistai. Moniką kuria Indrė Valantinaitė ir Evelina Lazdovskaja, Juliaus - Vaidotas Baumila, o Korifėjų - Tautrimas Rupulevičius-Onsa. Varovais, kaip ir praeitą kartą, tapo choras „Aidija“.
O.Kolobovaitė Moniką vaidino ir 2004 m. pastatyme. Tuo metu ji buvo bepradedanti klasikinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar ji yra pirmo magistrantūros kurso studentė.
„Jaučiuosi pakylėta. Vakar buvo smagu dirbti su partneriais. Įsikroviau energijos ir iš jų, ir iš publikos, iš visos atmosferos“, - po premjeros kalbėjo O.Kolobovaitė.
Jos partneris Mindaugas Zimkus taip pat tvirtino, kad nuovargis, lydėjęs paskutinėmis repeticijų dienomis, per premjerą dingo. „Tai buvo geriausias pasirodymas iš visų, kurie kol kas buvo“, - šypsojosi klasikinės muzikos atlikėjas.
Vyras prisipažino, kad Juliaus vaidmuo jam pažįstamas „iki kaulų smegenų“. „Per tuos ketverius metus esu visiškai įsigyvenęs į šį vaidmenį. Panašiai turbūt yra ir partneriams. Po ketverių metų visi grįžo subrendę, vaidmenys yra tapę tarsi jų kūno dalimi“, - sakė M.Zimkus.
Dukrą pavadins Monika
Rolando vaidmenį kuriančiam dainininkui Egidijui Bavikinui šis laikotarpis ypatingas. Ne tik tuo, kad pagaliau turi galimybę patirti adrenaliną vaidindamas pilnai žiūrovų salei, dirbti su pažįstamais partneriais, bet ir tuo, kad netrukus sulauks kūdikio. Jei gims mergaitė, jai ketina suteikti Monikos vardą.
„Dar prieš 2004 m. pastatymą su žmona buvome išrinkę vardus savo vaikams. Jei gims mergaitė, bus Monika, jei berniukas, bus Paulius. Tai yra mūsų sutvirtinimo vardai. Suprantu, kad gal kai kas galvos, jog šis vardas parinktas dėl spektaklio herojės Monikos, bet tai tiesiog įdomus sutapimas“, - paaiškino E.Bavikinas.
G.Kuprevičius – neobjektyvus vertintojas
Spektaklio režisierius Gytis Padegimas po premjeros džiaugėsi, kad matyti, jog spektaklis žmonėms reikalingas.
„Susidomėjimas didžiulis, žmonės perka bilietus. Tarp aktorių jaučiamas pakilimas. Po kiekvienos generalinės repeticijos buvo matyti, kad viskas kasdien yra vis geriau.
Tai kaip lėktuvas, kuris kyla ir įsibėgėja. Tad per premjerinius spektaklius bus tikras pakilimas ir jėga. Užkulisiuose vyrauja gera atmosfera. Man labai svarbu, kad šį naują pastatymą palankiai priėmė pats kompozitorius“, - po premjeros kalbėjo G.Padegimas.
Prieš du dešimtmečius sukurto miuziklo kompozitorius Giedrius Kuprevičius nedrįso atvirai džiaugtis naujuoju pastatymu: „Man labai sunku kalbėti, nes esu suinetersuotas žmogus, pastatymo procese dalyvavau nuo pradžios iki pabaigos. Esu daugiau dalyvis nei žiūrovas, negaliu iš šalies žvelgti“.
Prašo tolerancijos
G.Kuprevičius mano, kad šis miuziklas yra visai kitoks nei buvusieji. „Netaikyčiau meno srityje sportinių nuostatų: kuris aukštesnis, greitesnis ar geresnis. Kiekvienas pastatymas yra unikalus, kiekvienas vertinamas tik iš jo paties. Šis pastatymas brangus tuo, kad yra labai teatrališkas. „Pergalės“ teatre buvo kiek politizuotas. Naujasis spektaklis primena pirmąjį, D.Tamulevičiūtės. Kokybė priimtina, viskas labai nuoširdu. Džiaugiuosi kūrybinės grupės darbu. Solistai labai ūgtelėjo per tą laiką, pakilo jų meistriškumas, naujos pavardės taip pat džiugina“, - kalbėjo G.Kuprevičius.
Kūrėjas kreipiasi į visus žiūrovus prašydamas, kad jie būtų tolerantiški tiems, kurie pirmąkart pasirodo miuzikle. „Lietuvoje įprasta visus sukritikuoti, pačiais šlykščiausiais žodžiais tyčiotis. Labai norėčiau pažiūrėti, kaip jie atrodytų mūsų miuzikle. Ar galėtų geriau pasirodyti?“ - klausė G.Kuprevičius.
„Ugnies medžioklė su varovais“ – Latvijoje
Autorius pats stebėjosi, kodėl šis kūrinys iki šiol yra aktualus žmonėms. „Jaučiuosi gyvas klasikas. Juokais. Iš tiesų man turėtų daug kas pavydėti, kad sulaukęs tiek metų užsiimu aktyvia veikla, kuri domina žiūrovus, atlikėjus. Esu labai laimingas, - šypsojosi G.Kuprevičius. - Kai kada su Sauliumi Šalteniu (vienas iš miuziklo libreto autorių - aut.past.) pasikalbame, kad ne visada suprantama, kodėl žmonėms dar reikia šio spektaklio. Juk jame ir sovietmetis prasimuša. Bet yra svarbesnių dalykų: emocijų, jautrumo, ko dabar yra maža“.
G.Kuprevičius priminė, kad pirmąkart „Ugnies medžioklė su varovais“ buvo pastatyta ne 1976 m. Pasirodo, metais anksčiau pirmas miuziklo variantas gimė Latvijoje, Valmieros mieste. „Ugnies medžioklė su varovais“ buvo rodoma net Rygos stadione.
„Manau, „Domino“ teatras ryšis nuvežti spektaklį ir į Latviją ir į kitas šalis, kuriose gyvena lietuviai“, - tikisi kompozitorius.
Telefone – „Kregždutės“
Paskambinę G.Kuprevičiui jau penketą metų žmonės išgirsta ne įprastą laukimo signalą, o „Kregždučių“ iš „Ugnies medžioklės su varovais“ melodiją. Kompozitorius prisipažįsta, kad ją atsisiuntė dar tada, kai kūrinį perdainavo A.Mamontovas ir Atlanta.
G.Kuprevičius priminė, kad melodiją galima atsisiųsti dar ir dabar. Iš išklotinių, kurias gauna kaip kūrinio autorius, jis sako pastebėjęs, kad „Kregždutės“ ypač populiarios užsienyje. Vadinasi, emigravę lietuviai vis dar jaučia nostalgiją tėvynei.
„Tai yra labai gerai. Tai ženklas, kad neprarandame savo lietuviškumo“, - įsitikinęs kūrėjas.
Nustebino scena
Šiam „Ugnies medžioklės su varovais“ pastatymui „Domino“ teatre buvo specialiai sumontuota dviejų aukštų scena. Į antrą aukštą dainininkai lipdavo kopėčiomis arba baltų plytų siena. Ant šios sienos rodyta videoprojekcija. Scenoje buvo sovietmetį menantis suoliukas, šiukšlių dėžė, sūpynės. Kai kuriuos nustebino ar net šokiravo pripučiami daiktai, labiau skirti vaikų žaidimams, o ne profesionaliai teatro scenai.
Spektaklio dailininkė Birutė Ukrinaitė aiškino, kad 1976 m. bandyti atkurti per veikėjų kostiumus. Tik Monika, anot dailininkės, yra personažas tarp žemės ir dangaus, tad ir jos drabužis turi būti ir kasdieniškas, ir pakylėtas.
„Praėjo tiek laiko, kai meluoti negalima. Jaunimui reikia žinoti, kaip augo jų tėvai: tarp daugiabučių baltų plytų sienų žaisdami žaidimų aikštelėse. Yra visi reikalingi atributai. Pripučiami daiktai – šios dienos elementas“, - sakė B.Ukrinaitė.
Zita Voitiulevičiūtė
