XVI a. portugalų pelnytai pavadintas Ilha Formosa (Gražiąja sala), nuo 1949 iki 1971 m. Jungtinėse Tautose visos Kinijos vardu kalbėjęs ir oficialiai Kinijos Respublika save tebevadinantis Taivanas po Kinijos pilietinio karo turėjo būti laikinu nacionalistų fortu, atsikovojant žemyne prarastas pozicijas, bet ilgainiui sukūrė savarankišką demokratiją, dabar pagaliau judančią link šiltesnių santykių su savo didžiąja kaimyne – Kinijos Liaudies Respublika (KLR).
Taivane prasideda nauja politinė era. Šiandien, gegužės 20 d., Taivanas prisaikdino savo naująjį prezidentą. Kuomintang (Nacionalinės liaudies partijos) partijos kandidatas Ma Ying-jeou, kovo 22 d. rinkimuose užtikrinta persvara nugalėjęs Demokratinės pažangos partijos (DPP) varžovą Frank Hsieh, valdžioje pakeitė dvi kadencijas dirbusį DPP atstovą Chen Shui-bian.
Tokiu būdu Kuomintang (KMT), istoriškai buvusi pirmoji Kinijos partija, užbaigia savo pergalingą grįžimą į valdžią saloje, kurią be pertraukos valdė pusę amžiaus nuo 1949 m., kai įsigalėjus komunistams su savo rėmėjais buvo priversti bėgti iš žemyninės Kinijos. 2005 m. pabaigoje Kuomintang laimėjo vietos rinkimus, šių metų sausį surinko absoliučią daugumą balsų parlamento rinkimuose, o dabar jiems priklausys ir nepripažintos valstybės prezidento postas.
Iki 1987 m. karo padėties sąlygomis Taivaną valdžiusią KMT jo gyventojai šįkart pasirinko laisvu balsavimu. Piliečiams pavargus nuo žinių apie valdančios partijos korupcijos skandalus ir nerimaujant dėl galimo ekonominio nuosmukio, visuomenės paramos švytuoklė nusisuko nuo aštuonerius metus valdžiusios DPP, 1986 m. įkurtos kaip opozicija tuomet vienvaldei KMT, ir ji vienus po kitų pralaimėjo visų trijų lygių rinkimus.
Komentuotojai pažymi, jog šis posūkis įrodo Taivano demokratinę brandą. Ypač turint omenyje tai, kad dvi pagrindinės Taivano partijos yra labai politizavusios šalies statuso ir santykių su Kinija klausimus. Už nepriklausomybę pasisakančios DPP rėmėjai žiaurų Kinijos atsaką į neramumus Tibete prezidento rinkimų kampanijoje pasigavo kaip pavyzdį, kas gali nutikti Taivanui, jei būtų nuspręsta užmegzti glaudžius ryšius su KLR. Abejota ir nacionalistų kandidato Ma lojalumu Taivanui (jis gimęs Honkonge). Tačiau, pasak rinkimus stebėjusio Oksfordo universiteto politikos mokslų profesoriaus Steve Tsang, jų rezultatai rodo, jog Taivano piliečiai, anksčiau šiaušęsi prieš „iš žemyno importuotą“ KMT diktatūrą, dabar šią partiją laiko sava.
Šalies, kur pasakymas „glaudūs santykiai su Kinija“ sukelia dar daugiau aistrų nei Lietuvoje „artimi ryšiai su Rusija“, rinkėjų neišgąsdino ir tai, kad Ma Taivano ūkio plėtrą tikisi atgaivinti būtent suaktyvindamas prekybos ir turizmo kontaktus su KLR. O juk 1998 m. Kinija pati siūlė užmegzti tiesioginius transporto ryšius – tuometinis prezidentas Lee Teng-hui griežtai atsisakė. Nuolatinis susisiekimas tarp „dviejų Kinijų“ jau dešimtmečius vyksta tik per Kinijos specialiuosius administracinius regionus Hongkongą arba Makao. Pernai vasarą lankantis Taivane, draugai man aiškino, jog tai būtina saugumo sumetimais. Tačiau pasikeitus politiniam kursui tiesioginiai skrydžiai turėtų būti pradėti vykdyti dar šį birželį. Kitos tarpusavio ryšių plėtros priemonės, turinčios padidinti ekonominį augimą, yra apribojimų investicijoms Kinijoje mažinimas bei palaipsnis kinų turistų skaičiaus kvotų didinimas iki 10 tūkst. per dieną.
Savo rinkimų kampanijoje Ma Taivano prioritetus išdėstė taip: 1) ūkio klestėjimas, 2) saugumas, 3) tarptautinis dalyvavimas. Tačiau tai, kaip jam seksis juos įgyvendinti, priklauso ir nuo nuotaikų kitoje Taivano sąsiaurio pusėje. O šios jam kol kas atrodo daug palankesnės nei jo pirmtakui Chen Shui-bian. Siekdamas sušvelninti įtampą, 2000 m. savo inauguracijos kalboje jis pažadėjo, jog DPP neskelbs Taivano nepriklausomybės su sąlyga, kad Kinija prieš salą nenaudos jėgos.
Provokacijos pavyzdžių praeityje netrūksta. Taivano sąsiaurio pakrantėje yra buvę ir parodomųjų raketų bandymų, ir karinių pratybų, kurių metu simuliuojama invazija į salą. Į šiuos įvykius Taivanas reaguoja taip pat nervingai, bet galios pusiausvyrą, kaip ir daugelyje problemiškų pasaulio taškų, čia padeda išlaikyti sąjunga su JAV – didžiausia ginklų tiekėja salai. Kita vertus, JAV pripažįsta Pekino „vienos Kinijos politiką“, tad aukščiausio lygio amerikiečių ir Taivano pareigūnų kontaktai negalimi. Tokia trišalė konfigūracija lemia 8-ajame dešimtmetyje susiklosčiusį status quo.
Dėl neaiškaus savo tarptautinio statuso (Kinijos Respubliką oficialiai pripažįsta tik 27 – daugiausia labai nedidelės – valstybės) daugelyje pasaulio šalių Taivanas negali turėti diplomatinių atstovybių – jos slepiasi po „institutų“, „misijų“ ir panašiais vardais (Lietuvai artimiausia įstaiga – Taipėjaus misija – yra Rygoje). Tačiau Kinijos Respublikos piliečių pasai faktiškai pripažįstami visur, išskyrus žemyninę Kiniją – ten vykdami Taivano gyventojai privalo gauti Kinijos Liaudies Respublikos piliečio tapatybės kortelę.
Atitinkamai sudėtingas ir Taivano atstovavimo tarptautinėse organizacijose klausimas. Nepaisant to, kad artimiausiu metu Taivanas tikrai negali tikėtis būti priimtas į Jungtines Tautas, daugiau nei 70 proc. Taivano gyventojų laiko šalį nepriklausoma, o netoli 80 proc. norėtų, kad santykiai su KLR būtų plėtojami kaip tarp suverenių valstybių (duomenys iš 2008 m. sausio mėn. Taivano Žemyno reikalų tarybos ataskaitos).
Tradiciškai KMT laikoma susijungimo su Kinija šalininke, tačiau dar prieš inauguraciją duotame interviu prezidentas Ma pažadėjo, jog bent jau jo paties karta nesulauks nei susijungimo, nei formalaus atsiskyrimo. Visgi svarbių pokyčių laikas jau prasidėjo. Dar balandžio 12 d. būsimasis viceprezidentas Vincent Siew susitiko su KLR prezidentu Hu Jintao aptarti ekonominio bendradarbiavimo klausimų. Tai buvo aukščiausio lygio derybos nuo 1949 m., kai žemyne valdžią užėmė Mao Zedongo vadovaujami komunistai.
Negana to, prezidento ir Kinijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Hu kvietimu visą kitą savaitę žemyne lankysis KMT vadas Wu Poh-hsiung. Tai bus pirmas istorijoje atvejis, kai Taivaną valdančios partijos vadovas viešės Kinijoje. Jis pareikš užuojautą Kinijai dėl žemės drebėjimo aukų; savo ruožtu kinai dėkingi už Taivano suteiktą paramą ir gyventojų suaukotas lėšas nukentėjusiems.
Rodos, visos sąlygos palankios tam, kad per ateinančius ketverius metus įtampa Taivano sąsiaurio regione sumažėtų, o ryšiai tarp abiejų kiniškų kraštų stiprėtų. Tol, kol nesvarstomas oficialios Taivano nepriklausomybės klausimas.
Indrė Balčaitė, Demokratinės politikos institutas
