Nepriklausomybės lietuvių ir jų tėvų kartas šiandien jungia bent jau „The Beatles“ ar „Led Zeppelin“. Vis dėlto ateina karta, kuri bus labiausiai atitrūkusi nuo kitų, ir ji žada pakeisti pasaulio ekonomikos veidą.
Apie ryškius skirtumus tarp šiandienių kartų pradėta kalbėti tada, kai įvyko technologinė revoliucija ir kompiuteris su internetu namie tapo tokiu pačiu savaime suvokiamu dalyku kaip šaldytuvas. Tokioje aplinkoje augantys vaikai ilgai nesikamuoja prie namų darbų, nes informacijos randa internete daug greičiau nei jų keleriais metais vyresni broliai ar seserys.
Rinkos tyrimų bendrovė „Euromonitor International“ kartai Z priskiria vaikus ir jaunuolius, gimusius 1991–2002 metais. Jų tėvai dažniausiai yra kartos X atstovai, kurių amžius svyruoja tarp 31 ir 45 metų, o seneliai – 46–64 metų pokario vaikai. Prieš kartą Z visų akį traukė kartos Y atstovai, kuriems šiandien jau 20–30 metų.
Laikas mokyti kitaip
Šiandieniai vaikai vadinami technologijų pasaulio vietiniais, o ankstesnės kartos yra tik imigrantai. Pasak privačios Karalienės Mortos mokyklos įkūrėjos ir vadovės Austėjos Landsbergienės, dėl to reikia esančioms kartoms prisitaikyti prie vaikų, kad būtų užauginta inovatyvi verslių žmonių karta.
„Vaikai labai skiriasi nuo mūsų. Aš nebuvau auginama kaip verslininkė ir negaliu suprasti, kaip reikėtų tokius auginti. Pirmiausia, vaikai gimsta ir nori sužinoti vis daugiau apie juos supantį pasaulį, o mes juos varžome. Turėtume daugiau leisti veikti tai, kas nekenkia jiems ir aplinkiniams. Mes žlugdome siekį būti inovatyviems“, – teigė Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo pranešėja.
Ši grupė kaip vartotojai yra perdėm maža, kad įmonės leistų specialias reklamas, orientuotas į dinamiškesnę auditoriją, tačiau šiandien sutariama, kad Z kartos atstovų nebetraukia įprastinė reklama per televiziją, radiją ar kita dirbančiai kartai įprasta rinkodara. Labai tikėtina, kad jie nei norės mokytis klasikinės rinkodaros, nei patys veiks pagal jos taisykles.
„Turime Z kartą. Tai bus karta, kuri paliks visas kitas kartas ir tikės ta amerikietiškąja svajone. Mes nežinome, kokiame pasaulyje jie gyvens, todėl reikia mokyti universalių verslo gebėjimų iškart po studijų: projektų vystymas, derybų menas, IT specifikos“, – mano verslo angelas ir visuomeninio judėjimo „Baltosios pirštinės“ įkūrėjas Tadas Langaitis.
Įtampa darbo rinkoje
Šiandien stipendijos negaunantis studentas studijas vis dažniau derina su darbu. Tačiau visiškai darbo patirties neturintys jaunuoliai jį renkasi nebūtinai pagal specialybę ir šiuo atveju, pasak ISM Ekonomikos ir vadybos universiteto profesoriaus bei verslumo eksperto Modesto Gelbūdos, atsiranda praraja, kurioje reikalinga kitokia švietimo strategija.
„Lietuvos strategija yra švietimas, nes studentai dirba tada, kai turi mokytis, ir mokosi tada, kai turi dirbti. Tai yra brangu, bet neinvestuoti į švietimo sistemą dar brangiau“, – pabrėžė jis.
Indie roko muzika ir aukščiausia raiška bei skirtingais šviesos filtrais nufilmuoti motyvuojantys vaizdo įrašai tiek Y, tiek Z kartai praneša, kad jie viską gali ir yra verti daugiau. Tiesa, pastebima, kad jaunuoliai dažnai stokoja adekvačių žinių apie darbo rinkos padėtį ir jei per darbo pokalbį pirmu klausimu nesužino, kiek jiems bus mokama, tai bent jau didžiai nusivilia išsiaiškinę, kad savo pirmoje darbo vietoje uždirbs mažiau nei vidutinį šalies atlyginimą.
Šiandien patrauklesniais kandidatais tampa tie, kurie klausia, ko galės išmokti įmonėje. Pasak M. Gelbūdos, įmonės mažai dėmesio skiria universitetams, kad šie keistų mokymo strategijas bei studijas, ir dažniau pačios savomis lėšomis bei laiko sąnaudomis moko naujokus. Kol kas neaišku, ar tai nauja tradicija versle, ar laikinas aukštojo mokslo problemų sprendimas.
„Aš turiu tris magistro diplomus, o mokymai mano pirmojoje bendrovėje buvo geriausi mano mokymosi metai. Lietuvoje nėra tikrų prisitaikymo įmonėse programų. Svarbiausia ne taisyti problemas, bet užbėgti joms už akių. Šiandien nedaug kas imasi apmokyti darbuotojus, bet bent jau pripažįstama, kada tai yra problema“, – kalbėjo nepriklausoma verslo konsultantė Viktorija Vasiliauskaitė.
Atsakymai išsiskiria
Kaip ir minėta anksčiau, verslininkai pripažįsta, kad trūksta specialistų, tačiau Lietuva susiduria ir su struktūrinio nedarbo problema, kai turime daug diplomuotų specialistų, bet darbo vietų jiems – ne.
„Darbo rinka dažnai skiriasi ir čia atsiranda nesutarimų. Statistika rodo, kad dauguma studentų renkasi humanitarines studijas, nors šaliai reikia techninių karjeristų. Lietuvoje po universiteto žmonės eina į profesines mokyklas, kad ten įgytų papildomų įgūdžių. Sistema turi žengti toliau ir universitetai turi daryti daugiau“, – pabrėžė Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus.
Vis dėlto M. Gelbūda pastebi, kad į duomenis visada reikia žiūrėti atsargiai, nes labai sunku numatyti, kokių specialybių reikės po keleto metų. Tokiai pozicijai pritarė liberalas Seimo narys Remigijus Šimašius. Jis teigė, kad net nuo mokyklos vaikai spaudžiami mokytis tai, kas jiems labiausiai nesiseka. Tai vėliau persiduoda ir į valstybės politiką, kuri, pasak jo, ir nusprendžia, kokių specialistų reikia.
„Vieni sako, ką reikia studijuoti, o kiti tiesiog seka savo svajones. Manau, kad reikia rinktis pastarąjį variantą ir sunkiai dirbti. Mums nereikia remtis analize, tačiau reikia pasitikėti būsimais darbuotojais, kurie gali patys pasirūpinti savo darbais“, – savo poziciją diskusijoje išsakė R. Šimašius.
Jis taip pat pabrėžė, kad mokiniai šiandien yra dinamiški, jie nebijo kvestionuoti ir diskutuoti, tačiau mokymo sistema paremta reglamentais, kurie neleidžia keisti mokymo metodikos. Laisvė net valstybiniame sektoriuje
Dinamiškoji karta ateina į darbą turėdama savų reikalavimų, tačiau tai nebūtinai siejama su egoistiškomis paskatomis. Prieš keletą metų lietuviai paštą prisimindavo kaip niekada taip ir nebepasikeisiančią, bet reikalingą įstaigą. Šiandien Lietuvos paštas pasikeitęs iš esmės, veikia pagal rinkos taisykles, o to nebūtų atsitikę be nevaržomų iniciatyvų.
„Magistro laipsnį įgijau Amsterdame. Žinojau, kad grįšiu į Lietuvą, kur pilna idėjų ir nuostabių žmonių. Tikrai žinojau, jog dirbsiu lietuviškoje įmonėje, ir Lietuvos paštas man davė darbą. Žinoma, pasiūlė ne pačią didžiausią algą, tačiau aš paprašiau, kad man suteiktų daugiau laisvės ir galėčiau tobulėti“, – savo patirtį prisiminė bendrovės Verslo plėtros skyriaus vadovas Mikas Jovaišas.
Jo teigimu, šiandien žmonės informaciją gauna visai kitaip ir įprasto požiūrio į mokymąsi nebeužtenka. M. Jovaišas taip pat suskubo paneigti mitą, kad valstybės valdomos įmonės yra sustabarėjusios ir čia neįmanoma nieko pakeisti. Tad belieka tikėtis, kad Z karta išjudins ne tik verslą.
Faktai
Gyventojų kartos
Svingo karta – vyresni nei 65-erių. Jų dalis pasaulyje 2009-aisiais sudarė 8 proc.
Pokario vaikai – 46–64 metų, pasaulyje – 18 proc.
Karta X – 31–45 metų, pasaulyje – 21 proc.
Karta Y – 20–30 metų, pasaulyje – 18 proc.
Karta Z – 8–19 metų, pasaulyje – 21 proc.
Karta alfa – iki 7 metų, pasaulyje – 14 proc.
Karolis Birgilas
