Karmen iš to paties pavadinimo Andželikos Cholinos šokio spektaklio vėl įsimylėjo – šį kartą jos aistra ir mirties priežastimi tapo Toreadoras-Eligijus Butkus, pirmą kartą šiame spektaklyje šokęs vasario 7 dieną.
Šokėjo debiutą ir naują vaidmenį lėmė netikėta Nerijaus Tauskaus, pagrindinio vaidmens atlikėjo šokio spektaklyje „Otelas“, trauma – visi vasario mėnesį planuoti „Otelo“ spektakliai buvo pakeisti į „Karmen“, kuriame N. Tauskų, atliekantį Toreadoro vaidmenį, teko pakeisti E. Butkui.
„Karmen“ – vienas senesnių A. Cholinos spektaklių, sukurtas 1998 m. ir iki šiol noriai lankomas Lietuvos žiūrovų. Pirmą kartą pastatytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje su choreografės prašokdintais aktoriais, šiandien spektaklis puošia ACH teatro repertuarą, o vaidmenis jame atlieka profesionalūs šokėjai bei baleto artistai.
A. Cholinos spektaklius įdomu sekti todėl, kad juose dažnai galima pamatyti naujų veidų. E. Butkus, seniai bendradarbiaujantis su choreografe, yra viduriniosios kartos baleto šokėjas, pastaraisiais metais sukūręs ryškių vaidmenų šiuolaikiniuose baletuose – visų pirmą Sosto įpėdinį Boriso Eifmano „Rusiškajame Hamlete“ bei Jagą Kirilo Simonovo pastatytoje „Dezdemonoje“. Šokėjas taip pat atlieka nemažai ir smulkesnių klasikinio repertuaro vaidmenų – tarp jų ir Mėlynąjį Paukštį atnaujintoje Piotro Čaikovskio fejerijoje „Miegančioji gražuolė“.
Toreadorą E. Butkus kuria, remdamasis individualia fizine plastika bei artistiškumu, kuriai būdingas intelektualumas ir santūrumas. Jis vengia perdėm egzaltuotų išraiškų, pabrėžtinos bravūros, nors šoka sklandžiai ir lengvai. Naująjį vaidmenį šokėjas traktuoja kaip lemtingą Karmen gyvenimo ženklą, nepasiduoda paviršutiniškoms emocijoms: meilės dvikovoje jie abu vienas kito verti partneriai, nepriklausomi, savarankiški, jausmus suvokiantys kaip lengvas baltas sepetaites, kurias malonu sugriebti, paliesti, pajausti, bet kurių neverta saugoti.
Efektinga E. Butkaus sceninė išvaizda padeda šokėjui sukurti arogantiško savimylos įvaizdį, tačiau vaidmens simboliškumo ribos neperžengiamos. Išorinė vaidmens forma pabrėžiama lengvais šuoliais, ryškiais sukiniais, gerais partneriško šokio įgūdžiais. Kadangi šokėjas atlieka ir sargybinių viršininko vaidmenį, jo persikūnijimas į Toreadorą suteikia spektakliui papildomų prasmių, dar daugiau fatalizmo, kuris taip ryškiai ir akivaizdžiai pabrėžiamas daugeliu režisūrinių priemonių.
Tokio Toreadoro fone įtaigiau atrodo impulsyvi, prieštaringa Chosė asmenybė, jo tvinksintys jausmai, amžinos ir vienadienės meilės provokuojami konfliktai, atsiskleidžiantys ir ekspresyvioje, aistringoje Martyno Rimeikio šokio manieroje, ir jo naudojamose vaidybos priemonėse – jausmingose veido išraiškose, iškalbinguose gestuose.
Karmen – vienintelis Giedrės Zaščižinskaitės vaidmuo, į kurį artistė sudeda visą savo kaip aktorės ir šokėjos išraiškos priemonių arsenalą. Pastaraisiais metais atsiskleidė įvairialypis jos talentas – ji tapo labiau pastebima kaip choreografė, sukūrusi nuotaikingų šokio epizodų M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviams, debiutavo kaip dramos aktorė KVB spektaklyje pagal Federico Garcia Lorca‘os „Bernardos Albos namus“ – čia nustebino apgalvota vaidyba, vidine motyvacija pagrįsto sceninio paveikslo sukūrimu, kuriam svetimas šokėjams paprastai būdingas artistinis sąlygiškumas.
Jos Karmen – ir jausminga, ir racionali, flirtuojanti su sceninės istorijos dalyviais ir su žiūrovais, pakankamai efektinga ir aistringa, tačiau išsauganti nepriklausomybę ne tik nuo aplinkinių, bet ir nuo savo pačios jausmų. Įsiminė Karmen-G. Zaščižinskaitės ir Mersedes-Indrės Bacevičiūtės kivirčo finalas, ypač tas su kerštingu pasimėgavimu per konkurentės veidą dreskiamas brėžis – rankomis, kurios po akimirkos paslaugiai ir koketiškai ištiesiamos ją besivejantiems pareigūnams.
Ne mažiau įspūdingas ir spektaklio finalas, M. Rimeikio ir G. Zaščižinskaitės perteiktas su jaudinančia įtaiga – susmukusi po lemtingo Chosė smūgio, Karmen iš paskutiniųjų jėgų, gniauždama baltus mylimojo marškinius, prisliuogia prie jo lūpų ir dovanoja savo meilės žudikui atlaidžią šypseną ir ilgą paskutinį bučinį.
Šios melodramatiškos ir paveikios detalės nėra vien artistinių improvizacijų rezultatas – jos dozuojamos racionalios choreografės ranka, kuri jaučiama visoje spektaklio struktūroje, sudarytoje iš apgalvoto grupinių šokių bei duetų kaleidoskopo. Kaip ir ankstesniuose spektakliuose, didžiausią emocinį poveikį daro fabriko darbininkių, sukančių cigarus, scena, įkaitinanti, subrandinanti Karmen ir Mersedes konfliktą, taip pat efektingi, sinchroniški merginų šokiai avanscenoje, nuausti iš viliojančiai, erotiškai banguojančių klubų ir smulkių šuoliukų. Ši minkšta, moteriška, jausminga plastika kontrastuoja su preciziškai muzikaliomis ir racionaliomis vyrų šokio formomis.
Artistinė „Karmen“ medžiaga paslanki, gaivališka, choreografines scenas pagyvina šokėjų elgsena, temperamentingas trepsėjimas, pliauškėjimas, šūksniai, organiškai įsiliejantys į spektaklio visumą. Įdomu buvo tarp atlikėjų matyti ir jaunąsias baleto artistes Vitą Jaristo, Margaritą Makejevą, Rūtą Juodzevičiūtę, repetitorės Jolantos Vymerytės dėka įsijungusias į spalvingą spektaklio pasaulį, ne tik tiksliai, elegantiškai šokusias, bet ir aistringai vaidinusias. Tarp šokėjų vyrų įdomu buvo stebėti individualią Tomo Dapšausko vaidybą, taip pat laisvai samdomo artisto kelią pasirinkusį buvusį baleto artistą Donatą Bakėjų.
Įdomi, visavertė spektaklio veikėja – Sigitos Mikalauskaitės Senė, turinti ne tiek daug choreografinio teksto, bet formuojanti neišvengiama lemtimi paženklintą juodai raudono spektaklio atmosferą, po kurią artistė žingsniuoja užtikrintai, pagal viduje skambančią muziką, protarpiais paleisdama rūkstančios cigaretės dūmų kamuolius, į kunkuliuojančias spektaklio aistras žvelgdama tarytum iš šalies, su atlaidžia išmintimi, įprasminta kampuotoje, išorinio dailumo vengiančioje plastikoje.
Po ilgesnio laiko matytas spektaklis dar kartą priminė talentingą scenografės Jūratės Paulėkaitės darbą, kurio savybes spektaklio režisierė ir choreografė Anželika Cholina iki galo išnaudoja, pasitelkdama dramaturgiškai motyvuotą apšvietimą ir „Karmen“ istoriją pateikdama kaip meilės – kalėjimo, jausmų labirinto ir taikinio – parafrazę.
