Europos Sąjunga – nuolat augantis ir besikeičiantis organizmas tarptautinėje arenoje. Beieškodama savo vietos po saule ir siekdama nesubyrėti šalių narių interesų verpetuose ji taip pat siekia dalyvauti svarbiausių tarptautinių klausimų sprendime. Tiesa, vieną pagrindinių turimų įrankių – vyriausiąjį įgaliotinį užsienio ir saugumo politikai – ES renkasi ne pagal galingumą ar naudingumą, o pagal sąrašą punktelių, prie kurių turi būti padėti pliusai. Naujausias tokios politikos rezultatas – italė Federica Mogherini. Su kokiu „kraičiu“ ateina šis naujas „ES politikos veidas“ ir ką ji žada Europos diplomatiniam korpusui?
Reikalavimų sąrašo turinys
ES gyvuoja tik konsensuso dėka – daugybė derybininkų ir biurokratų cementuoja leviatanišką struktūrą, kurią beveik kiekvienu klausimu grasina susprogdinti valstybių interesai. Ne išimtis ir asmenų, kurie užima aukščiausius Sąjungos postus, parinkimas. Vadovų ES – visas sąrašas – šalys narės tikrai turi ką dalytis.
Apsisprendus dėl Europos Komisijos pirmininko Jeano–Claude’o Junckerio (Liuksemburgas, konservatorius), Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo (Vokietija, socialdemokratai) ir Europos vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko (Lenkija, liberalas) liko ES užsienio politikos vadovo postas. Pagrindinį sprendžiamąjį balsą tokiais klausimais turinčios Vokietija ir Prancūzija bei jų tandemą papildanti euroskeptiška Jungtinė Karalystė taikstosi su žaidimo taisyklėmis – bent de jure postai turi atitekti ir kitoms šalims narėms. Patenkinus mažųjų šalių interesus (Liuksemburgas) ir Rytų Europos ambicijas (Lenkija), dėmesio reikėjo ir Europos pietų valstybėms. Be to, vadovų partinės priklausomybės puokštei dar trūko ir kairiosios partijos atstovo. Atstovo? Ne, trūko atstovės. Prieš Europos Parlamento rinkimus vykdyta kampanija daug dėmesio skyrė moterų teisėms ir jų skatinimui domėtis politika, šiuo metu renkantis komisarus taip pat nuolat akcentuojamas šis klausimas. Vos tik išrinktas Europos Parlamento pirmininku M. Schulzas pabrėžė, kad parlamentarai nepalaikys “džentelmenų“ arba „keturių vadovų vyrų“ klubo.
Žinoma, galima svarstyti, ar, esant tokiai komplikuotai tarptautinei situacijai, nebuvo galima moters kandidatės paieškoti kuriam nors kitam iš trijų postų. Juk pradėjus kalbėti apie Europos Komisijos vadovybę šalia J. C. Junckerio buvo minima ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tačiau vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai postas moteriai atrodė palankesnis dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirmoji ir kol kas vienintelė ES diplomatijos vadovė buvo baronienė Catherine Ashton. Išrinkus antrąją vadovę moterį pamažu jau kuriamas precedentas. Antroji, nemalonioji, priežastis yra ta, kad ES šalys narės, paranojiškai saugančios savo užsienio politiką nuo ES įtakos, nenori nė girdėti apie stiprų ir žinomą Sąjungos diplomatijos vadovą. Tenka pripažinti, kad F. Mogherini žinomumu, patirtimi ir motyvacija veikti savarankiškai negali lygintis su Radeku Sikorskiu, Carlu Bildtu ar Stefanu Fuele. Taigi, nors ES ir kovoja už lygias teises, net per daug nesistengiant galima konstruoti argumentą, kad postą ES skiria ne pirmam ar antram pasirinkimui, bet paprasčiausiai moteriai.
Nauja dama
Naujasis ES pasirinkimas – Italijos užsienio reikalų ministrė Federica Mogherini. Daugelis Europoje ir vėl nustebo – kaip ir baronienė C. Ashton, ši moteris ne tik mažai kam žinoma, bet ir nespindi patirtimi tarptautinėje arenoje – užsienio reikalų ministre ji pabuvo vos šiek tiek daugiau nei pusę metų. O dabar, kai vis dažniau pasigirsta kalbų, jog Europa veliasi į karą su Rusija, į jos rankas pereina ES diplomatija. Nepaisant to, kad sprendimo galia priklauso ne įgaliotiniui, o šalims narėms, F. Mogherini bus oficialių ES diplomatinių pastangų veidas artimiausius penkerius metus.
Tiesa, verta paminėti, kad bendrasis jos profilis atrodo gana patenkinamai – tai į akademinius reikalus linkusi, mažais laipteliais į Italijos užsienio politikos olimpą kopusi, dar gana jauna politikė. Kaip akademikė ji žinoma ir už Atlanto, ir NATO. Be to, ji mėgsta keliauti, nebijo sunkaus darbo ir iššūkių. Atrodo, kad visi pagrindiniai pliusai surinkti. Esminis klausimas – ar šie pliusai gali atstoti lyderį, kuris, net ir ribojamas ES taisyklių, siųstų nekvestionuojamus signalus, jog yra stiprus derybų partneris ir autoritetingas veidas tarptautinėje arenoje?
Tokio klausimo kėlimas tik sustiprina baimę, kad penkmečio sulaukęs ES diplomatinis korpusas arba Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) dėl ribotos teisės veikti apaugs neveiksnumo kerpėmis. Nors niekas nemenkina baronienės C. Ashton kaip politikės pasiekimų, ji daugeliu atvejų buvo smarkiai kritikuota kaip įgaliotinė. Ar tokiam pat likimui pasmerkta ir F. Mogherini? Su ja dirbę politikai teigia, kad ši moteris gali pateikti staigmenų, kurių niekas iš jos nesitiki. Mokslininkai ir analitikai atsargiai, bet optimistiškai tvirtina, kad F. Mogherini gerai išmano svarbiausius tarptautinių santykių klausimus, yra entuziastinga ir moka puikiai pasirinkti padėjėjus. Ar to užteks siekiant tinkamai atstovauti ES poziciją ir kovoti už jos vietą tarptautinėje arenoje? Tikėkimės, kad taip. C. Ashton ir jos vadovaujama EIVT sunkiai judėjo prasidėjus Arabų pavasariui, dabar institucijos ir jos vadovės laukia Rusijos ir Vladimiro Putino iššūkis.
Kol kas daug teigiamų vertinimų F. Mogherini neturėtų tikėtis. Tai pirmiausiai nulemia faktas, kad ji ne kartą buvo minima kaip išreiškianti negriežtą poziciją Rusijos veiksmų Ukrainoje atžvilgiu. Italijos užsienio reikalų ministrės „susitaikėliški“ komentarai netgi susilaukė teigiamo vertinimo iš Rusijos valdomos žiniasklaidos priemonės “Itar-Tass”. Būtent todėl F. Mogherini kandidatūrą šių metų pradžioje blokavo ES šalys narės iš Rytų Europos. Be to ji yra atstovė šalies, kuri dėl prekybinių ryšių ir dujų visuomet susilaikydavo nuo atviros kritikos Kremliui. Kas dar? ES Tarybai šį pusmetį pirmininkaujanti Italija tikrai nepasižymi dideliu dėmesiu Ukrainos ir Rusijos konfliktui ir tuo labiau aiškia ir tvirta pozicija šiuo klausimu.
