Klaipėdos „Fortūnos“ ekipos viena lyderių Monika Grigalauskytė prabėgusiame Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) sezone spindėjo ryškiausiomis spalvomis.
23 metų 188 cm ūgio puolėja padėjo savo komandai mažajame finale išplėšti bronzos medalius, kai serijoje buvo atsiliekama 0:2. M.Grigalauskytė puikiai rungtyniavo ne tik dėl trečiosios vietos, bet ir viso sezono metu, todėl pelnytai tapo naudingiausia LMKL krepšininke.
Lietuvos rinktinės kandidatė LMKL.lt pasakojo apie savo karjeros pradžią, svajones, laisvalaikį ir sunkiausias sezono akimirkas.
– Kas jus pastūmėjo rinktis krepšinį?
– Krepšiniu susidomėjau tikrai ne iš karto, labiau domėjausi šokiais, bet kai praaugau šokių partnerį ir už kitas merginas buvau daug aukštesnė, nusprendžiau pabandyti krepšinį. Esu labai dėkinga savo pirmajai trenerei Edita Lapienei, kuri mane pastebėjo ir nepasidavė, kai aš vis atsisakydavau lankyti treniruotes.
– Galbūt turite savo krepšinio idealą?
– Taip turiu, tai yra Candace Parker.
– Žvelgiant į jūsų karjerą, sezonas po sezono gerėja jūsų rezultatai. Esate patenkinta tuo, kaip klostosi karjera?
– Džiugu, kad po kiekvieno sezono jaučiuosi patobulėjusi, sustiprėjusi. Tai motyvuoja dar labiau dirbti ir siekti dar geresnių rezultatų. Kiekvieno sezono pradžioje užsibrėžiu tikslus, ką turiu pagerinti sezono metu, tai labai padeda.
– Kokia jūsų kaip krepšininkės svajonė?
– Didžiausia svajonė – olimpiniai medaliai, kiek kuklesnė – Europos čempionato auksas (Šypsosi)
– Ką jums pačiai reiškia krepšinis? Tai tėra darbas ar kažkas daugiau?
– Iš pradžių tai buvo tik pomėgis, bet dabar tai kur kas daugiau. Dabar gyvenu krepšiniu, stebiu daug rungtynių, domiuosi rezultatais, nuolat turiu viską žinoti. Žaisdama krepšinį patobulėjau ne tik kaip sportininkė, bet ir kaip žmogus.
– Kokia esate už aikštelės ribų?
– Esu gana kukli, nemėgstu daugžodžiauti, kitiems tai kartais atrodo kaip pasipūtimas, bet aš tiesiog mėgstu pirmiausiai apsiprasti aplinkoje, pažinti žmones, o tada susipažinti artimiau. Taip pat esu atsakinga ir punktuali, visi mano planai yra tiksliai suplanuoti ir sudėlioti, nelabai mėgstu netikėtumų ar staigmenų (Šypsosi).
– Esate aukšta ir simpatiška mergina. Niekada negalvojote apie modelio karjerą?
– Tokios minties niekada neturėjau. Manau, modelio darbas man tikrai netiktų, nes kai vyko LMKL fotosesija, diena buvo tokia ilga ir varginanti, kad mieliau rinkčiausi treniruotę.
– Tapote naudingiausia LMKL sezono krepšininke. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?
– Tai geriausias mano asmeninis pasiekimas, kuris parodo, kad einu teisingu keliu. Tokie apdovanojimai suteikia daug motyvacijos, skatina dirbti dar sunkiau ir neužmigti ant laurų.
– Visiems labai įdomu, kaip leidžia laisvalaikį geriausia šio sezono LMKL žaidėja. Papasakokite apie savo veiklą už aikštės ribų.
– Esu ketvirto kurso studentė, tad laisvo laiko po sporto ir mokslų lieka nedaug. Laisvesnę popietę mėgstu poilsiauti namuose, žiūrėti filmus, skaityti knygas.
– Kaip manote, kiek krepšinyje sėkmės lemia įgimtas talentas, o kiek sunkus darbas? Ar apskritai įmanoma kažką pasiekti tik sunkiu darbu be talento arba atvirkščiai?
– Vienareikšmiškai manau, kad mažiau talentingas, bet sunkiai dirbantis žaidėjas visada pasieks geresnių rezultatų, o jei talentingas žaidėjas sunkiai dirba, tada rezultatai būna įspūdingi.
– Kas šiame sezone jums buvo sunkiausia?
– Sunkiausios buvo paskutinės mažojo finalo rungtynės, kai įtampa pasiekė aukščiausią tašką. Visas mačas buvo labai nervingas, visos žaidėjos jautė didelį fizinį nuovargį ir skausmą, kiekviena minutė tiksėjo taip lėtai ir atrodė, kad susitikimas žaidžiamas 4 valandas. Tokiu momentu turi „perlipti per save“, atrasti jėgų, save nuolat skatinti ir neleisti pasiduoti.
– Jau kitą savaitę prasideda moterų rinktinės stovykla. Ar jums užteko laiko atsigauti po sezono?
– Nuo sezono pabaigos iki rinktinės pradžios turiu dvi savaites poilsio, tad laisvo laiko man pilnai užtenka. Vasarą taip pat atostogauju 2–3 savaites ir vėl kimbu į darbus.
– Prieš Lietuvos rinktinės rungtynes giedamas šalies himnas. Kokius jausmus jums tai sukelia?
– Išgirdau šį klausimą ir prisiminiau mamos žodžius : „Neapsakomas jausmas, kai matai savo vaiką su Lietuvos apranga pilnoje arenoje giedant himną.“ Mano pojūtis irgi panašus – jaučiu didelę garbę.
– Ir pabaigai. Visiems labai įdomu, ar kitą sezoną jus pamatysime „Fortūnos“ ekipoje, o gal persikelsite rungtyniauti kitur?
– Gal pabaigai ir palikime šiek tiek paslapties bei intrigos. (Šypsosi)
