Kolega Tomas Čyvas parašė du rašinėlius, kuriuose kedenama prezidentės Dalios Grybauskaitės užsienio politika:
"Dalia Grybauskaitė antirusišką šalies retoriką keičia antiamerikietiška?"
"Prezidentės užsienio politika – „geležinės mergaitės“ spektaklis be scenarijaus?"
Greta jų dar paminėčiau savo tekstą: „Žurnalistės Dalios Grybauskaitės juodraščiai“.
T. Čyvo rašiniuose minimas dabar jau primygtinis prezidentės reikalavimas NATO: tebūnie parengtas Baltijos šalių gynybos planas.
Kadangi kai kurie klausimai Daukanto aikštėje keliami taip, tarsi Lietuva būtų kažkokioje „pilkojoje zonoje“, manau, jog prezidentūrai derėtų priminti, kad Lietuva irgi priklauso NATO. O iš NATO valstybės galima tikėtis, kad ji kažkiek pasirengusi nenumatytiems atvejams.
Jeigu NATO kurs mūsų šalies gynybos planą, Lietuva tame turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį ir pareikšti apie savo prioritetus: mes norime šito, bet nenorime ano.
Arūnas Molis neseniai priminė, kad kitų metų pabaigoje turi būti parengta nauja NATO strategija:
"...pirmą kartą istorijoje Lietuva, turi galimybę tokiomis pačiomis teisėmis kaip JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kiti „senieji“ NATO nariai dalyvauti diskusijose dėl Aljanso ateities. Galima pabandyti šia galimybe pasinaudoti.
...realiai Baltijos šalys turi maždaug pusę metų, kad apsibrėžtų ir per dvylikos ekspertų grupėje joms atstovaujantį Latvijos ambasadorių pagarsintų savo viziją. Dar tiek pat laiko Lietuvos ir kitų NATO šalių diplomatai turės tam, kad įtvirtintų savo interesus naujajame dokumente.
... Lietuvos diplomatai turėtų ne tik patys aktyviai formuoti šalies poziciją, bet ir atrasti būdų, kaip į NATO ateities vizijos kūrimą įtraukti šviesiausius Lietuvos protus."
--
Kai kurie „šviesiausi protai“ jau išsakė savo įdomias įžvalgas:
"D. Grybauskaitė pripažindama, jog nėra gerai įsigilinusi į krašto apsaugos reikalus, čia pat teigė, jog „intuityviai mananti“, kad Lietuvai reikia ir šauktinių kariuomenės.
„(...) Man regis, mes visi esme pajutę, kad vien NATO šydo gali neužtekti (...) Aš asmeniškai manyčiau, kad Lietuva galėtų sau leisti turėti pagrindinę šauktinių kariuomenę ir nedidelę profesionalų kariuomenę, kuri galėtų dalyvauti kaip partneris ir vykdyti karines funkcijas kaip NATO narės tarptautinėse misijose. Tai būtų ir pigiau. Galų gale prasminga ne tik kariniu, bet ir pilietiniu požiūriu, nes tas staigus perėjimas prie profesionalios kariuomenės, pagal tas žinias, kurias aš turiu, atrodo, buvo pernelyg staigus ir ne visai gerai apgalvotas“, - kalbėjo kandidatė".
--
Šiuose pasvarstymuose man įdomiausia ši frazė: „Man regis, mes visi esme pajutę, kad vien NATO šydo gali neužtekti“. Įdomu todėl, kad mano intuicija yra visiškai priešinga: šydas yra ne NATO, o Lietuvos ginkluotosios pajėgos. Jų gali pakakti, kad apsigintume nebent nuo Latvijos. Tikrasis skydas yra NATO, net jeigu ši organizacija nėra parengusi Lietuvos gynybos plano.
Galima pagalvoti, kad tas, kuris NATO laiko tiktai „šydu“, tarptautinę tikrovę suvokia iškreiptai. Tačiau reikia atsižvelgti į kontekstą: kandidatė į prezidentes kalbėjo patriotiškai auditorijai (neaišku, ar tokia išties buvo susirinkusi). Meilė tėvynei dažnai reiškiasi kaip meilė šauktinių kariuomenei.
Manau, jog lietuviškos politinės vadybos pagrindinė problema yra tai, kad prezidentūroje yra vaizdo kamera ir mikrofonai. Jais galima naudotis beveik be apribojimų. Ir sukurti įspūdį, jog kažkas daroma. Juolab, kad karinė striukė drabužių spintoje negali ilgai dulkėti, vėl neparodyta foto ir vaizdo kameroms.
O institucijos realiai dirba lėtai, ir dirba kiekviena sau. Du skandalai: pedofilijos ir slaptų CŽV kalėjimų parodė, ko verta Lietuvos institucijų darna. Pirmuoju atveju buvo vilkinama ir susirašinėjama, užuot veikus, antruoju – visi pradėjo suokti savais balsais, nors čia buvo reikalingas būtent vienas visos valstybės balsas. Rezultatas – labai abejotinas. Anot T.Čyvo pašnekovo...
"Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto docentas Tomas Janeliūnas „Balsui.lt“ sakė, kad dėl CŽV kalėjimų Lietuva galėjo rinktis kelias taktikas. Esą buvo galima tiesiog nieko nekomentuoti, kaip tai daro JAV, arba derinti savo poziciją su pastarosiomis. D. Grybauskaitė pasirinko patį rizikingiausią būdą – pareikalavo tyrimo, kai nėra beveik jokių galimybių ką nors realiai ištirti".
--
Spėju, kad Lietuvos indėlis į naują NATO strategiją bus (ne)sukurtas įprastu lietuvišku būdu: iš prezidentūros sklis ryžtingos kalbos, Daukanto aikštėje šaudys patrankėlė, o realų Lietuvos pasiūlymų turinį išreikš žodis „šnipštas“.
Vis dėlto, įdomu, kaip Valstybės gynimo tarybos nariai įsivaizduoja Lietuvos gynybą?
Ar planuojama, kad Vilnius bus ginamas kaip Groznas? Kadangi pradiniame konflikto etape sostinė, matyt, vis tiek bus užimta, ar norima, kad paskui ji būtų išvaduota kaip Bagdadas?
Koks taikinių sąrašas yra prioritetinis Lietuvos valdžiai: pasmerktų objektų (elektrinių, tiltų ir pan.), kuriuos NATO privalo sunaikinti, kad padarytų okupantams žalos, ar priešingai – objektų, kurių negalima liesti (Turniškės, Valdovų rūmai ir pan.)?
***
