Po Antrojo pasaulinio karo sustiprėjus TSRS ir Vakarų konfrontacijai, atsirado būtinybė įkurti tarptautinę karinę organizaciją. Taip 1949 m. buvo įsteigta NATO.
Šios organizacijos pagrindinis tikslas buvo ginti Vakarų Europą nuo galimos sovietų grėsmės. Pasibaigus Šaltajam karui, NATO ir Europos santykiai kurį laiką buvo priblėsę. Vis dėlto pastaruoju metu bendradarbiavimas tarp šių organizacijų tik intensyvėja.
Europa nuo pat NATO įkūrimo buvo šios organizacijos veiklos prioritetas. Pagrindinis NATO tikslas visą Šaltojo karo periodą buvo apsaugoti Vakarų Europos valstybes nuo galimos karinės sovietinio bloko invazijos bei ginti visas Vakarų pasauliui priklausančias pasaulio šalis.
1989 m. Europoje prasidėjo fundamentalūs politiniai pasikeitimai, kurių dėka baigėsi karinis ir ideologinis Europos padalijimas bei iširo Varšuvos paktas. Sovietų sąjungos žlugimas 1991 m. pratęsė šį procesą. Nuo Londone aukščiausio lygio Aljanso susitikimo prasidėjo ir esminė NATO transformacija. Jos tikslas buvo sukurti atskiras, bet ne atskirtas karines pajėgas, kuriomis galėtų pasinaudoti tiek NATO, tiek Vakarų Europos šalys.
Vis dėlto pasikeitus padėčiai ir Rusijai pasirinkus demokratijos kelią, 1993 m. NATO valstybių taikos metu esančios pajėgos, palyginti su 1990 m., sumažėjo ketvirtadaliu. Be to, keitėsi Europos ir NATO vadovaujančios Amerikos bendradarbiavimas. Mažėjo JAV karinis kontingentas Europos šalyse, tuo pačiu ir Vašingtono įtaka kitoms Europą atstovavusioms NATO narėms.
Tai turėjo įtakos ir Europos valstybių pozicijai. Šaltojo karo metu kai kurios Senajam žemynui priklausančios NATO narės atvirai reiškė nepasitenkinimą dominuojančiu JAV vaidmeniu NATO struktūrose. Didžiausią nepasitenkinimą atvirai išsakė Prancūzija, kurios politikai netgi priėmė sprendimą pasitraukti iš NATO karinės vadovybės ir dalyvauti tik politinėje veikloje.
Iki pat 2000 m. ES ir NATO nepalaikė formalių santykių. 2000 — 2002 metais tarp šių organizacijų vyko konsultacijos, kurių metu buvo nustatyti pagrindiniai bendradarbiavimo principai. Todėl jau 2002 m. paskelbta bendra NATO ir ES deklaracija „Dėl Europos saugumo ir gynybos politikos“, įtvirtinusi strateginę partnerystę tarp organizacijų atremiant saugumui kylančius iššūkius.
Praktinio ES ir Šiaurės Atlanto Aljanso bendradarbiavimo pagrindu tapo 2002 m. gruodžio mėn. pasiektas „Berlynas plius” susitarimas, kuris leidžia ES pasinaudoti NATO kolektyviniais ištekliais bei planavimo pajėgumais vykdant karines operacijas, kuriose NATO nusprendžia nedalyvauti. Susitarimas iš esmės grindžiamas 1996 m. Berlyne priimtu NATO sprendimu, atvėrusiu galimybę Europos Sąjungai pasinaudoti NATO resursais planuojant bei vykdant operacijas.
Tačiau vien tik tuo NATO ir ES bendradarbiavimas nesibaigė. 2004 metais buvo nuspręsta įkurti ES ryšių grupę NATO kariniame štabe Europoje. ES ir NATO strateginė partnerystė taip pat apima bendradarbiavimą plėtojant karinius pajėgumus. Šiuo metu pagrindinis iššūkis ES ir NATO santykiams yra bendradarbiavimas tarptautinių krizių valdymo srityje.
Tai ypač aktualu Afganistane bei Kosove, kur ES vykdo civilines operacijas, o NATO yra atsakinga už karinio saugumo užtikrinimą. Džiugu ir tai, kad ES bei NATO bendradarbiavimas neapsiriboja karinėje srityje. Prabėgus 60 metų nuo NATO įkūrimo, šios organizacijos vadu pretenduoja tapti vienos iš Europos Sąjungai priklausančių valstybių atstovas. ES šalys jau metų pradžioje pradėjo siūlyti kandidatus, galinčius pakeisti NATO generalinį sekretorių Jaapą de Hoopą Schefferį, kurio mandatas galioja iki šių metų liepos 31 dienos.
Ilgai svarsčiusi, ar paremti ES atstovą į NATO vadovus, Amerikos prezidento administracija pagaliau išreiškė nuomonę, jog kariniam aljansui išties galėtų vadovauti europietis (nors prieš tai JAV rėmė Kanados kandidatūrą). Todėl sustiprėjus JAV paramai, realiausiu kandidatu į NATO vadovus pretenduoja tapti Danijos premjeras A. F. Rasmussenas, kuris yra vertinamas palankiausiai ir lengvai užsitikrintų paramą abipus Atlanto.
Naujasis NATO vadovas, atstovaujantis ES, ne tik dar labiau sustiprintų šių organizacijų bendrą karinę ar organizacinę veiklą, bet prisidėtų prie didesnio Europos bei Amerikos tarpusavio dialogo diplomatijos ir tarptautinių santykių srityje.
Parengė Gediminas Dubonikas
