Anądien išgirdau, kaip prezidentė viešai pareiškė, jog NATO dar neturi Baltijos šalių gynybos plano – girdi, toks atsiras tik už dviejų metų.
Mane iškart apėmė traukuliai, kuriuos kitomis aplinkybėmis pavadinčiau juoku. Mat iki šiol NATO mus buvo pasirengęs ginti ir be plano, ir be mūsų 2% BVP indėlio gynybos reikmėms.
Jaapas de Hoopas Schefferis išreiškė paramą NATO vykdomai oro patruliavimo misijai Baltijos šalyse ir patikino, kad Aljansas bet kada ir bet kuriomis aplinkybėmis yra pasirengęs apginti sąjungininkus.
Kai lioviausi trūkčioti, prisiminiau, kad panašūs pilvo spazmai buvo užėję, kada kokakolaplazoje žiūrėjau filmą apie Brüno.
Su NATO šis filmas neturi nieko bendro, tačiau jo vaizdai ir kai kurie mūsų valdžios pareiškimai sukelia vienodus fiziologinius refleksus.
Apie filmą reikėtų pasakyti, kad jis labai reikšmingas Lietuvai. Juk Brüno lietuviškai yra Brunonas. Lietuva Brunonui nėra subrendusi kaip ir prieš tūkstantį metų. Mūsų krašte su juo veikiausiai bus pasielgta kaip finalinėse filmo scenose – apsinuoginę Brunonas ir jo draugas beveik mirtinai uždaužomi mėsainiais ir kitomis maisto atliekomis.
Visiškai sutinku, kad Brüno verta mirtinai užplumpinti dėl savojo, lietuviško būdo mankštinti pilvo raumenis, ne ką blogesnio už brunoniškąjį.
Papildas: lietuviškų juoko apeigų pavyzdys. Na tai, kas kad tai juodosios mišios! Užtat jos rodo, kaip giliai rusai prasiskverbė į Lietuvą – į pačias srėbtuves. Ir joks NATO nuo to neišgelbės.
***
