„Tarp dešimčių tūkstančių muštų ir prievartautų pokario auklėtinių Austrijos našlaičių namuose buvo ir nemažai lenkų vaikų“, – rašoma portale gazeta.pl, primenant siaubingus faktus apie globą pasiturinčioje Europos Sąjungos šalyje.
Kaip rašo lenkų portalo žurnalistas, tai buvo prievarta įdarbintų asmenų ir koncentracijos stovyklų kalinių, kurie po karo negrįžo į savo gimtas vietas, vaikai. Daugiausia lenkų tautybės vaikų likimus analizuojantis straipsnio autorius atskleidžia visą pragarišką sistemą.
Jų tėvai 5-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo išvežti į Austriją gyvuliniuose vagonuose ir laikyti kaip belaisviai. Po karo šios šalies valdininkams jie, kaip rašo gazeta.pl, buvo antrarūšiai žmonės. Iš vienišų motinų atiminėti vaikai, nes buvo manoma, kad tokių šeimų negalima laikyti visavertėmis. Todėl šie vaikai tapo pasibaigusio karo aukomis.
Anot straipsnio autoriaus, toks likimas ištiko Stefanią Żupańską, kuri į našlaičių namus pristatyta aštuonių mėnesių – 1947-ųjų gegužės 15 dieną. Praėjus trejiems metams, toks pat likimas ištiko Irmą Łukażewską. Dvyniai Karlas ir Franzas Mikszowskichai paimti į našlaičių namus 1951 m. birželio 23 dieną, kai tebuvo 10 dienų amžiaus.
Jų pavardes, kaip rašoma straipsnyje, pavyko rasti priėmimo į našlaičių prieglaudą Welse fragmentuose. Regis, 1947–1952 metais ten atvežti lenkų vaikai buvo žymimi trumpiniais „Pole“, arba tiesiog užrašomi esą lenkai (Polacy). Sąraše taip pat rastas prierašas „DP“ – arba „displaced person“ (perkelti asmenys – balsas.lt). Taip karą laimėję sąjungininkai apibūdindavo kalinius ir prievartinius darbininkus, kurie po karo negrįžo į savo gimtąsias vietas, bei jų vaikus.
Iš Velso lenkų (reikia manyti, kad ir kitų tautybių – balsas.lt) vaikai buvo išsiunčiami į kitas prieglaudos vietas. Ten jų laukė pragaras, kurio detalės plačiau atskleidžiamos čia.
Austrijos našlaičių namuose vyko Alighieri Dante plunksnos vertos scenos. Globėjai (buvę naciai, o ir garsios organizacijos SS nariai) išnaudojo vaikus ir darbui, ir seksui. Vaikai buvo verčiami dirbti, su jais pseudomoksliškai eksperimentuota. Pavyzdžiui, nepaklusnieji esą buvo užkrečiami maliarija, ilgai švitinami rentgenu. Aukų statistika, kaip rašoma, yra milžiniška. Nuo 5-ojo dešimtmečio pabaigos iki 9-ojo dešimto dešimtmečio pabaigos esą šioje sistemoje pabuvojo apie 100 000 vaikų. Iki šiol lenkai dėl to nekėlė klausimų, tačiau dabar ima kalbėti, mat ten pasitaikė ir lenkų.
Jų sąrašus archyvuose rado pagrindinis straipsnio herojus Jenö Molnaras, kuris pats, kaip teigia, buvo iš motinos atimtas, mušamas ir seksualiai išnaudojamas. Prieš dvejus metus jis padavė Austriją į teismą ir pareikalavo 1 600 000 eurų. Procesas tęsiasi ligi šiol.
Jis, kaip teigiama straipsnyje, Leonsteino našlaičių prieglaudoje susipažino su buvusio lenkų karininko sūnumi. Po daugelio metų jis pats archyve rado laiškus, kuriuos tėvas rašė tam berniukui – savo sūnui. „Globėjai“ jų niekada berniukui neparodė ir aiškino, jog jis yra našlaitis.
Sąraše minimi ir vaikai iš kitos našlaičių prieglaudos, esančios Vegšeide, Linco priemiestyje. „Ten, tarp 3,3 tūkst. pavardžių, rastos kelios dešimtys vaikų, gimusių Lenkijoje“, – cituojamas J. Molnaras.
Romanas Sokolovskis iš Ščucino, Dariuszas Grochalskis iš Krokuvos ar Katrian Jacyszyn, šalia kurios pavardės tiesiog parašyta „Polen”. Keliolikos kitų asmenų pavardės yra lenkiškos, nors jie gimė Austrijoje 1940–1950 metais.
„Vegšeide egzistavo viena žiauriausių našlaičių prieglaudų visoje šalyje. Prižiūrėtojai, daugiausia vyrai, tyčiojosi iš vaikų. Lenkų vaikų tai neaplenkė“, – pripažįsta Linco universiteto profesrorius Michaelas Johnas, tyrinėjantis niūrią Austrijos našlaičių prieglaudų praeitį.
Manoma, kad Austrijoje galėjo būti „paglobota" iš viso keli šimtai lenkų vaikų. „Austrijoje liko tūkstančiai lenkų, kurie po karo nepanoro grįžti į Tėvynę. Kaip teigia Lenkijos mokslų akademijos mokslininkas prof. Bogusławas Dybaśas, reikalingas atskiras mokslinis tyrimas, nes būtent apie lenkų vaikus Austrijos prieglaudose ligi šiol nekalbėta. Tokių, kaip teigiama, galėtų būti apie 2,5 tūkstančio.
