Perskaičius NASA svajonių apie ateities kosmines technologijas sąrašą, sunku įsivaizduoti, kad kada nors tokios technologijos egzistuos.
Agentūros idėjos apie antimedžiagos variklius ir skraidančius robotus buvo pateiktos svarstyti JAV Nacionalinei tyrimų tarybai, kurios paprašyta jas įvertinti. Pateikiame įdomiausias idėjas.
Antimedžiagos raketos
Šiandieninis kuras, kuris varo kosmines raketas, taip pat jas ir stabdo dėl reikalingo milžiniško jo kiekio. Iš čia ir kilo idėja apie antimedžiagos variklius. Medžiaga ir antimedžiaga susidūrusios su viena kita anihiliuoja išskirdamos didelį kiekį energijos. Reakcijos metu išskiriama daug daugiau energijos nei būtų gaunama sudeginus tokį patį kiekį cheminio kuro. Vienintelė bėda, susijusi su antimedžiaga, ją labai sunku išlaikyti. Labai maži antimedžiagos kiekiai moksliniais tikslais kiekvienais metais pagaminami ir tam tikrą laiką išsaugomi atominių dalelių susidūrimų eksperimentų metu. Tam, kad svajonės apie antimedžiagos raketas (žr. 2 pav.,NASA/Marshall kosminių skrydžių centras) virstų realybe, reiktų sugebėti pagaminti ir išlaikyti daug didesnius antimedžiagos kiekius.
Lazeriais ir mikrobangomis varomos raketos
Konvencinės raketos degina kurą tam, kad sukurtų karštų dujų srautą, kuris išlėkdamas iš raketos tuo pačiu stumia ją pirmyn. Kuo karštesnės dujos, tuo greičiau jos išmetamos, tuo stipriau stumiama raketa. Alternatyvus mechanizmas galėtų būti lazerio spindulys ar mikrobangų pluoštas iš stacionarių stočių, esančių Žemės paviršiuje. Šie energijos šaltiniai įkaitintų dujas raketoje (žr 3 pav., Greg Goebel) iki daug didesnių temperatūrų nei įprasta, taip sukuriant efektyvesnę stūmą.
Skraidantys robotai
Papildoma akių pora labai praverstų Tarptautinėje kosminėje stotyje, apžiūrint visą jos išorė. NASA išbandė šią idėją 1997 m. (žr. 4 pav., NASA), tam tikslui pasitelkdama sferišką nuotoliniu būdu valdomą robotą, su jame įmontuotomis kameromis. Šiuo metu kuriama mažesnė autonomiškesnė roboto versija – „Mini AERCam“ (angl. Autonomous Extravehicular Robotic Camera, liet. Autonominė papildoma judanti robotinė kamera). Kaip rašoma projekto tinklalapyje šis robotas pats galėtų pasileisti iš kosminės stoties, laimingai ir nepakenkdamas kosminiai stočiai atvykti į norimą tašką, nufotografuoti ar nufilmuoti norimas vietas, grįžti į išeities tašką, prisijungti prie stoties ir pasikrauti.
Šliuzas–kostiumas
Šioje kosminio kostiumo ir šliuzo kameros uždorio kombinacijoje kosminiai kostiumai tampa hermetiško mėnuleigio korpuso dalimi. Jie tvirtinami išorėje, astronautai į juos patenka per angas nugarose, kurios automatiškai užsidaro, užsihermetina ir atsiskiria nuo mėnuleigio. Atvirkštinis procesas įvyktų astronautas panorėjus sugrįžti atgal į mėnuleigį. Lyginant su standartine šliuzo kamera šis būdas daug efektyvesnis, nes taip prarandama daug mažiau brangaus oro. Taip pat tyrimų metų prie kosminio kostiumo prilipusios dulkės nepatektų į mėnuleigio ar Mėnulio bazės vidų. NASA jau testuoja tokio įrenginio prototipą (5 pav., NASA).
Kieto vandenilio kuras
Jupiterio (žr. 6 pav., NASA) gelmėse esantis vandenilis veikiamas milžiniško slėgio tampa kieta medžiaga. Kol kas neaišku, ar slėgiui sumažėjus jis ir pasiliktų tokioje agregatinėje būsenoje, tačiau jei taip būtų, tuomet toks vandenilis galėtų tapti labai geru raketiniu kuru. Kaitinat tokį vandenilį išsiskirtų vandenilio dujos, tuo pat metu išskiriant labai didelį energijos kiekį.
Raketos, varomos Saule
Saulės (žr. 7 pav., SDO/NASA) energija nemokama, ja būtų galima naudotis varant erdvėlaivius. Veidrodžiai arba lęšiai fokusuotų Saulės šviesą, kuria būtų šildomas metanas arba kokios nors kitos dujos, kurios stumtų kosminį laivą pirmyn.
