Mirties slėnyje (Kalifornija, JAV), nuo karščio ir sausros suskilinėjusiame išdžiūvusio ežero dugne egzistuoja įstabūs iki 350 kg sveriantys akmenys, kurie mįslingai slenka lygiu dykumos paviršiumi patys, paskui save palikdami ryškias šliūžes ir taip demonstruodami, kad jie iš tiesų juda. Kai kurios šliūžės yra beveik 180 metrų ilgio. Mokslininkams šį gluminantį fenomeną lemiančios jėgos iki šiol buvo paslaptis. Tačiau NASA planetologas mano pagaliau įminęs šią mįslę.
Planetologijos profesorius Ralfas Lorencas (Ralph Lorenz) įsitikinęs, kad žiemomis akmenis sukausto ledas, o kai išdžiūvusio ežero dugnas pradeda tirpti ir virsta purvynu, akmenis dengiantis ledas, papūtus stipriems dykumų vėjo gūsiams, įgalina apledėjusius ir purve plūduriuojančius akmenis čiūžtelėti skystu purvyno paviršiumi.
„Paprasčiau tariant, aplink akmenį susidaro ledo pluta, o skysčių lygis pasikeičia taip, kad akmuo purve pradeda plūduriuoti, – žurnalui „Smithsonian“ apie savo 2009 m. atradimą pasakojo R. Lorencas. – Purvo paviršiuje susidaro nedidelė ledo lytis, ant kurios likęs akmuo, vėjui papūtus, plaukia skystu purvu ir palieka paskui save šliūžę.“
Iki šiol jokiam mokslininkui nėra pavykę užfiksuoti tokio akmens judėjimo. Abejojama, ar kas nors yra kažką panašaus matęs savo akimis.
Žurnalas „Smythsonian“ praneša, kad R. Lorencas savo hipotezę iškėlė atlikęs paprastą eksperimentą savo virtuvėje. Jis iš pradžių sušaldė nedidelį akmenį vandenyje taip, kad dalis akmens kyšotų iš ledo. Tada apvertė akmenį aukštyn kojom ir įmerkė į nedidelę vandens balą su smėlėtu dugnu. Prof. R. Lorencas pastebėjo, kad jis gali stumdyti plūduriuojantį akmenį švelniai į jį pūsdamas.
Daugiau kaip šimtą metų galvas dėl šios mįslės laužantys mokslininkai buvo iškėlę teoriją, kad didžiuliai ledokšniai surakino keletą akmenų ir stūmė juos dykumos paviršiumi. Tačiau matematiniai modeliai parodė, kad tokiu atveju vėjų greitis turėtų siekti šimtus kilometrų per valandą.
O štai R. Lorenco teorijoje pažymima, kad, esant tinkamoms sąlygoms, akmenys gali judėti pučiant net ir švelniam vėjeliui – nes dėl ledo akmenys pradeda plūduriuoti ant suskystėjusio dugno, todėl smarkiai sumažėja trintis. Kitaip tariant, Mirties dykumoje akmenys yra ne riedantys, ne slenkantys, o plūduriuojantys, dreifuojantys.
Šiaip ar taip, dauguma lankytojų keliaujančių akmenų fenomeną tebėra linkę aiškinti mistinėmis aplinkybėmis – magiškomis galiomis, mistiniu magnetizmu, energijos laukais ir net ateiviais.
