Minint 40-ąsias laimingai pasibaigusios į Mėnulį skridusio kosminio laivo „Apollo 13“ misijos metines, mokslininkai atliko tuomet susidariusios mirtinai pavojingos situacijos rekonstrukciją.
Vykdant NASA pilotuojamų skrydžių į Mėnulį programą, 1970 m. balandžio 11 dieną buvo paleistas JAV kosminis laivas „Apollo 13“ su trimis astronautais. Po dviejų dienų skrydžio, kai „Apollo 13“ buvo už maždaug 322 000 kilometrų nuo Žemės, dėl elektros sistemos gedimo padidėjo slėgis viename iš laivo aptarnavimo modulyje buvusių deguonies balionų. Jis sprogo, nustojo veikęs ir antrasis deguonies balionas. Modulis liko be elektros energijos ir apšildymo, nes deguonis buvo naudojamas elektrai gaminti.
Ši avarija sukėlė mirtiną pavojų astronautų gyvybei. Buvo aišku, kad nusileidimas Mėnulyje privalo būti atšauktas, o įgula turi dėti visas pastangas, kad turimų oro, vandens, maisto ir energijos resursų pakaktų gyviems sugrįžti į Žemę.
„Apollo 13“ įgula – astronautai Jamesas A. Lovellas, Johnas L. Swigertas ir Fredas W. Haise'as – buvo priversti persikelti į Mėnulio modulį. Jo resursai buvo apskaičiuoti taip, kad pakaktų 2 paras dviem žmonėms. Astronautų gyvybė priklausė nuo to, ar pavyks šioje „gelbėjimosi valtyje“ 3 žmonėms išsilaikyti 4 dienas – tiek turėjo trukti grįžimas į Žemę.
Praėjus kelioms valandoms po deguonies baliono sprogimo, NASA ir „Apollo 13“ įgula priėmė sprendimą grįžti atgal. Įjungus variklius buvo pakoreguota orbita, ir kosminis laivas perėjo į vadinamąją laisvojo grįžimo Žemėn trajektoriją.
Tai buvo labai dramatiškos dienos visai Amerikai: energijos taupymo sumetimais ryšys su „Apollo 13“ buvo griežtai apribotas, astronautai kaip galėdami taupė vandenį ir maistą, iš parankinių medžiagų ir prietaisų pasigamino improvizuotą sistemą anglies dvideginiui šalinti. Per Amerikos TV nuolat buvo rodomos laidos, kuriose specialistai komentuodavo misijos eigą.
Tačiau astronautų gyvybė priklausė ne tik nuo gyvybinių išteklių, bet ir apskaičiuotos grįžimo trajektorijos tikslumo. Laimė, NASA skaičiavimai buvo tikslūs, ir „Apollo 13“ priartėjo prie Žemės kaip planuota ir laimingai nusileido Ramiajame vandenyne.
„Apollo 13“ įgula po nusileidimo. "Wikipedia" nuotr.
Dabar, praėjus 40 metų nuo šio kosminio trilerio pabaigos, JAV mokslininkai pabandė rekonstruoti tuometinę situaciją ir išnagrinėti, kas būtų atsitikę, jei „Apollo 13“ būtų praskridęs pro Žemę, skelbia „Space.com“. Prieš 40 metų NASA specialistai manė, kad tokiu atveju įgula mirtų dėl deguonies trūkumo, o pats kosminis laivas leistųsi į milijardų kilometrų kelionę kosmine erdve.
Tačiau dabar mokslininkai, remdamiesi „Apollo 13“ misijos duomenis, specialia palydovų orbitas skaičiuojančia programine įranga sumodeliavo alternatyvų scenarijų – kas būtų nutikę, jei kosminio laivo nebūtų pavykę nukreipti atgal į Žemę reikiamu kursu.
Paaiškėjo, kad tokiu atveju „Apollo 13“ Mėnulio modulis iš tikrųjų būtų prasilenkęs su Žeme – taip, kaip ir buvo manyta – tačiau prasilenkimo nuotolis iš tiesų būtų buvęs mažesnis, nei tuomet manė NASA specialistai. Jie buvo apskaičiavę, kad jis sieks apie 64 000 kilometrų, tačiau naujausi skaičiavimai liudija, kad būtų prasilenkta vos 4 023 km atstumu.
Tokiu atveju „Apollo 13“ būtų perėjęs į maždaug 563 000 km ilgio orbitą, kol vėl priartėjęs galėtų leistis į Žemę. Kosminis laivas būtų praskriejęs maždaug 48 000 km atstumu nuo Mėnulio, o tokio nuotolio esą būtų pakakę, kad Mėnulio trauka pakeistų „Apollo 13“ nusileidimo modulio orbitą ir vėl nukreiptų jį į Žemę.
Tiesa, nors misijos rekonstrukcija atskleidė, kad tuometiniai NASA skaičiavimai dėl galimos „Apollo 13“ nesėkmės nebuvo teisingi, vis dėlto alternatyvaus scenarijaus atveju įgulos nariai nebūtų gyvi pasiekę Žemės, o pats kosminis laivas būtų sudegęs atmosferoje.
„Apollo 13“ primena mums, ką gali padaryti žmonės, kai dirba išvien ir atsisako pralaimėti“, - pareiškė vienas filmo apie šios misijos rekonstrukciją autorių Andrew Chaikinas.
Šiame vaizdo siužete galima pamatyti alternatyvų „Apollo 13“ grįžimo į Žemę scenarijų.
