„Dabar džiaugiuosi, kad nereikia galvoti, ką pavogti, ką apgauti, nes gyvenu švariai ir blaiviai. Ryte atsikeliu su gera nuotaika, su sveikata, esu laimingas, patenkintas.
Galiu kavą gerti ir jausti skonį, vaikščioti, girdėti paukščius. Nes kai vartoji, niekas būna neįdomu, tu nematai gyvenimo“, – atvirai kalba Ivanas.
Jis neslepia, kad ryškų pokytį mato ne tik savo savijautoje, elgesyje ir pasirinkimuose, bet ir nuotraukose, kurios tarsi byloja apie du skirtingus šio žmogaus gyvenimus.
„Kai vartojau narkotikus ir patekau į reabilitacijos centrą, aš žiauriai atrodžiau. Nuotraukose save atpažinau, bet sakiau, kad man daugiau jų nerodytų, nes tai baisu. Dabar toks sau labiau patinku“, – šypsosi Ivanas.
Vartoti narkotikus pradėjo dar paauglystėje
Jo priklausomybės istorija prasidėjo dar vaikystėje. Būdamas 7-nerių Ivanas jau parūkydavo cigaretes, o maždaug 11-likos pradėjo uostyti klijus. Netrukus jo gyvenime atsirado ir narkotikai.
„Nuo 16-likos metų pradėjau vartoti narkotikus, tokius kaip heroinas ir amfetaminas. Viską lėmė vaikystė, tai yra mano traumos. Mano amžinatilsis tėvas mane mušdavo, kankindavo, aš bėgdavau iš namų ir ką aš, kaip benamis vaikis, galėjau gauti gatvėj gyvendamas?
Buvo sužalotas gyvenimas, atsirado draugai, susidomėjau, galvojau, gal būsiu krūtas, kaip sakoma, kai vartosiu. Taip vieną sykį pabandai ir užtenka. Daug nereikia“, – sako Ivanas.
Atrodė, kad tai padeda išspręsti problemas
Nuo tos akimirkos prasidėjo narkotikais persmelkta vyro kasdienybė. Juos jis vartodavo dėl įvairių priežasčių, kurių, kaip pats sako, galėjo susigalvoti nors ir tūkstantį.
„Gali su žmona susipykti ir vietoj to, kad nueitum nupirkti gėlių, eini pavartoti. Skaudės galvą, pamesi piniginę su pinigais – gali eiti pavartoti. Kodėl vartoji? Ai, man kas nors nepavyko.
Bet juk galima gyventi toliau, nevartoti. Tik mums taip nepavyksta. Daug yra priežasčių ir mes įpratę jas rasti, kaltinti visus kitus, bet ne save“, – atvirai kalba vyras ir priduria, kad pavartojus visos problemos dingdavo:
„Tą akimirką atrodo rūžavas dangus ir viskas, problemų nėra. Jos atsiranda tada, kai nėra narkotikų, kai reikia galvoti, iš kur jų paimti.“
Labiausiai gailisi, kad nuodijo kitus
Svaigalams reikia nemažai pinigų, tačiau Ivanas pripažįsta – suderinti darbo su narkotikų vartojimu yra neįmanoma. Nors jis ir niekada nebijojo sunkiai dirbti, nesugebėdavo išsilaikyti darbovietėse, mat jam reikėdavo gauti narkotikų dozę.
„Narkotikus vartoji ne dėl to, kad nenori dirbti, o dėl to, kad negali to daryti. Darbas tampa nepakeliamas, nes negali abstinencijos būsenoje dirbti. Save kontroliuoti gali savaitę laiko, po to viskas – sveikata nebeleis kontroliuoti. Kai prasideda abstinencija, turi kiekvieną dieną vartoti daug, po kelis kartus, kartais net po keliolika kartų“, – pasakoja vyras.
Jis sako, kad vadovai, laikui bėgant, pastebi, kad tu neatlieki savo pareigų, galbūt net nesi darbo vietoje, nes tuo metu svaiginiesi. Galiausiai viskas baigiasi atleidimu iš darbo, kuris tampa dar viena priežastimi vartoti narkotikus.
Kai nelieka darbo, automatiškai nelieka ir pinigų narkotikams šaltinio. Tokiais atvejais Ivaną „gelbėdavo“ vagystės ir kiti nešvarūs darbai, dėl kurių jis iš viso beveik dvidešimt metų praleido kalėjime:
„Reikėdavo pinigų, todėl vogdavau, plėšdavau, pardavinėdavau narkotikus. Dėl ko labiausiai savęs nekenčiu tai ne tiek dėl to, kad vartojau, bet kad pardavinėjau narkotikus, kad nuodijau kitus. Tam, kad patenkinčiau savo poreikius, nuodijau kitus žmones...“
Tai, kad nesėdo į kalėjimą, prilygina stebuklui
Ivanas pasakoja, kad per 18 metų jis laisvėje praleido vos pusantrų metų, mat tik išėjęs iš kalėjimo, po poros mėnesių už padarytus nusikaltimus vėl į jį sugrįždavo.
„Aš noriu tą gyvenimą pamiršti, kalėjimo išvis nenoriu prisiminti. Nedegu noru apie tai galvoti ir noriu pamiršti, negrįžti daugiau. Paskutinį kartą iš kalėjimo po 8-nerių metų išėjau 2018 metų spalio mėnesį ir nesiruošiu ten daugiau grįžti“, – sako vyras.
Tiesa, visai neseniai vyko teismas, kurio metu buvo sprendžiamas Ivano likimas, mat jam vėl grėsė įkalinimas. Vis dėlto to pavyko išvengti, o tai jam prilygsta didžiausiam stebuklui.
„Grįžęs iš kalėjimo, dirbau, viskas buvo gerai, buvau susitvarkęs gyvenimą, bet pakišo koją narkotikai, vėl pradėjau vartoti, nusiritau į dugną. Vieną dieną sesuo sutiko „Naujo gyvenimo“ vadovą, kuris mane atsivežė į centrą.
Buvo noras ir išeiti, ir pabėgti, nenorėjau sveikti, bet turėjau problemų su policija, tai tokia buvo gal daugiau savanaudiška paskata nesėsti į kalėjimą, nes kai būni centre, į tai atsižvelgia.
Neseniai vyko teismas ir man skyrė lygtinumą. Aš galvojau, kad niekas manęs neišgelbės, bet visi centre meldėsi už mane, aš taip pat, vadovas charakterizavo už mane ir manęs nepasodino. Man tai yra stebuklas, Dievas mane išgelbėjo“, – neabejoja Ivanas.
Vienintelis žmogus, kuris nenusisuko – sesuo
Jis neslepia, kad apie narkotikų metimą galvojo daugybę kartų, o dažniausiai tai būdavo tada, kai jis sėdėdavo kalėjime. Tačiau vėl išėjus į laisvę, atsispirti narkotikams tapdavo neįmanoma:
„Ten yra daug laiko apie viską pagalvoti, bet išėjęs, ne iš karto, po kurio laiko, vėl pradėdavau vartoti. Bandymai mesti buvo ne vieną kartą, bet galvoju, kad šitas centras man yra paskutinis.
Dabar visi norai, nedidelės svajonės ir prašymai pildosi, mano maldos išgirstos, todėl neturiu noro ir reikalo eiti anuo keliu.“
Ivanas sako, kad nebenori daugiau skaudinti ir jam brangių žmonių, mat per narkotikus jis daug ko neteko:
„Jau pavargau skaudinti artimuosius, nenoriu likti vienas. Negaliu visą gyvenimą kankinti žmonių. Turiu labai gerą sesę, kuri manimi rūpinasi iki šiol, su puse giminės susipyko dėl manęs, bet vis tiek nepalieka.
Kai vartoji, šalia tavęs būna artimas žmogus, bet visą laiką tekdavo išsiskirti. Per vartojimą prarasdavau viską, dabar su dukra net negaliu bendrauti, bet planuoju atnaujinti santykius, tik dabar ji Anglijoje, o aš neturiu telefono.
Tikrai labai daug problemų yra, daug ką reikia atstatinėti. Bet vienintelis žmogus, kuris nenusisuko – tai mano sesuo.“
Dabar apie narkotikus negalvoja
Ivanas sako, kad dabar jis mokosi gyventi šia diena ir per daug neplanuoti į priekį, nes viskas prasideda nuo mažų žingsnių:
„Dabar man pirmoje vietoje yra sveikimas ir centro pabaigimas. Geras jo pavadinimas „Naujas gyvenimas“. Bandau pradėti tą naują gyvenimą ir aš. Kol kas mokausi, kol kas sekasi.
Įsitikinau, kad gyventi blaivam yra kur kas geriau negu su narkotikais. Mieste pamatau pažįstamus apsivartojusius ir man taip gaila jų. Sušalę, nevalgę – tai šuniškas gyvenimas. O aš šiai dienai jaučiuosi gerai.“
Vyras pabrėžia, kad jam sveikti itin padeda tikėjimas į Dievą ir maldos, centro darbuotojų palaikymas ir paties užsispyrimas.
„Labai būtų gaila man pačiam viską nubraukti, kiek įdėta pastangų, kiek jau įvyko. Įvyko teismas, manęs nepasodino, aš galėčiau nusisukti ir nueiti iš čia, bet tada viskas būtų veltui. Yra žmonės, kurie manimi rūpinasi, kurie įdeda visą savo pagalbą, pats investuoju į save.
Būnant pusę metų centre, nenorėjau nė karto vartoti. Norėjau išeiti, buvo visko, bet svarbiausia, kad vartoti nenoriu. Yra pas mus tokie dalykai kaip atkryčiai, nežinau, gal jie bus ir pas mane, bet šiai dienai nenoriu“, – dalijasi pašnekovas.
Savo pavyzdžiu nori paskatinti kitus
Ivanas atskleidžia, kad kartais pagalvoja ir apie tai, kad ateityje pats norėtų teikti pagalbą priklausomiems žmonėms ir dalintis savo patirtimi.
„Nežinau, kam Dievas mane paruošė, bet kam paruošė, tą ir darysiu. Turiu patirties ir žinau, kad galiu kam nors padėti, gal ateityje būsiu kam nors pavyzdys, nes kol kas dar neilgai esu blaivus. Bet noriu įrodyti, kad jeigu nori, viskas yra įmanoma.
Aš visą laiką mesdavau vartoti narkotikus kalėjime priverstinai. O dabar aš galėjau išeiti ir vartoti toliau, kai man buvo sunku, kai buvo abstinencija, bet aš neišėjau, iškentėjau viską ir galiu būti toks pavyzdys, kad viską iškentėti galima.
Būčiau patenkintas, jei mano pavyzdys kam nors padėtų“, – nuoširdžiai pokalbį užbaigia Ivanas.
