Nemažai tokių dienas leidžia Pietų ar Centrinės Amerikos kalėjimuose. Ir tarp jų yra ir lietuvių. Anot kriminalinės policijos, mulais vadinamų lietuvių kalėjimuose už Atlanto yra net apie 100. Kaip tokiais pasiuntinukais tampama ir kodėl kelio atgal jiems nebėra, pasakojimas – siužete.
Prelatas Edmundas J. Putimas sako, kad žmonės pakliūva į narkotikų kontrabandininkų rankas, nes pasitiki.
„Pasitiki. Ne tais žmonėmis pasitiki, pasitiki tuščių pažadu, arba jie yra avantiūristai, arba finansiškai desperatiški“, – sako dvasininkas.
Taip prelato titulą turintis kunigas E. Putrimas atsiliepia apie tuos, kurie, susivilioję lengvais pažadais, išvyksta trumpų atostogų į Pietų ar Centrinę Ameriką. Tiesa, grįžti tuščiomis rankomis jie nebegali. Būtina trumpų ir gerai apmokamų atostogų sąlyga – parvežti kilogramą ar daugiau vieno iš brangiausių bei labiausiai priklausomybę keliančio narkotiko visame pasaulyje – kokaino.
„Paėmiau pasiūlymą iš vienų pažįstamų, kad atskristi šičia, pasikrauti, ir pervežti atgal į Lietuvą“, – sako už narkotikų pervežimą įkliuvęs vyras.
Tačiau nemokamų pietų nebūna – jei kontrabanda nenusiseka, susimokėti tenka savo laisve – laukia ilgi metai kalėjime.
„Faktas, kad bausmės ten yra griežtos, o sąlygos yra labai labai nekokios. Tos, kurios yra Europos Sąjungoje, kaip yra nežeminančios žmogaus orumą, tai ten yra viskas atbulai. Tai lygiai tas pats maitinimas neužtikrinamas, nei tinkamos gyvenimo sąlygos, net ir ambasados juk ten nėra“, – sako generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris.
Anot policijos, tokių lietuvių egzotiškose šalyse anapus Atlanto vandenyno kali net apie šimtą. Bausmės Pietų Amerikoje ilgos, už kokaino gabenimą sodinama 5-15 metų. Tiesa, pareigūnai pastebi ir gerą tendenciją: per dešimtmetį mulais sutikusių būti lietuvių sumažėjo perpus. Pernai tokių sulaikyta 75. Į lengvų pinigų pinkles gali patekti bet kas, tačiau kriminalistai turi nusibraižę tipinį tokio lietuvio portretą.
„Dažniausiai tas portretas yra 25–35 metai. Kaip taisyklė – bedarbis, kaip taisyklė iš regiono kažkur, ne ypač gero išsilavinimo. Tai yra tie, kurie neturi darbo, kuriems pasiūlo 2 000 eurų už vieną kilogramą pargabenimo ir jie sutinka, nes jiems tai – labai dideli pinigai“, – apibūdintas tipinis narkotikų mulas iš Lietuvos.
„Tu turi tą maišą vežtis namo. Rankinę. Ir tik tiek ir reikėjo. Tas vyriškis sako – aš atsisakau. Ir tada aš klausiu – na, ir kas tada įvyko po to? Rekomendavo paskambinti namo, atsisveikinti su šeimos nariais, nes gali būti, kad kai grįši, jų daugiau nerasi“, – sako prelatas E. J. Putrimas.
Neseniai apie šiuos Pietų Amerikos kalėjimuose įstrigusius lietuvius, kartais vadinamus mulais, dokumentinį filmą pristatęs M. Starkus tikina, kad surasti tuos, kurie norėtų atvirauti filmui, sėdėdami kalėjime, lengva nebuvo. Anot su ten kalinčiais lietuviais nemažai laiko praleidusio Martyno, ten tenka pradėti gyvenimą iš naujo.
„Jūs įsivaizduokit, tu nematęs pasaulio patenki į kitą žemės rutulio pusę – nemokėdamas kalbos, toli nuo artimų žmonių. Nesvarbu, kaip viskas atrodo. Tau jau yra baisu. Tai yra gyvenimas, kur tu turi pradėti viską nuo nulio. Išsikovoti miegojimo vietą, čiužinį, maisto ir panašiai. Nėra lengva“, – sako Martynas Starkus.
Pasak jo, į mulų rolės pinkles pakliūna ir tie, kuriems nei stabilumo šeimoje, nei išsilavinimo, regis, netrūko.
„Tu gali pamatyti daug auksinio jaunimo, kurie jau kalėjime neblogai gyvena, nes artimieji pasiturintys, siunčia jiems pinigų. Bet pinigų jiems kažkuriuo metu ir pritrūko. Lengvabūdiškumas galbūt, taip atrodo, čia… Tai gali nutikti su bet kuo“, – sako prodiuseris M. Starkus.
Pasak muitinės pareigūnų, mulai į Lietuvą atvyksta itin retai, mat dažniausiai iš Pietų Amerikos jie nusileidžia Vakarų Europos sostinėse: Amsterdame, Roterdame, Berlyne. Tačiau tarnyba atskleidžia, kad užverbuoti kartais bandoma net nieko neįtariančius atostogautojus.
„Artėjant atostogoms, kalėdinėms atostogoms, žinome, bus daug išeiginių, žmonės susigundo ypač egzotinėms kelionėmis į tokias šalis. Ir ten jau jų laukia nusikaltimo organizatoriai, kurie tuos žmones verbuoja, juos psichologiškai apdirba, kad jie gali uždirbti lengvus pinigus ir greitai“, – tikina muitinės atstovas Vitas Volungevičius.
Oro uostuose muitinės pareigūnams pagauti narkotikus gabenančius atvykėlius padeda šunys, tačiau vis dažniau lietuviai ne patys juos gabena, tačiau mažais kiekiais siunčiasi paštu.
„Pavienių atvejų, kuriuos turime, tai narkotikai, kurie gabenami paštu. Mes juos praktiškai į savaitę kelis kartus randame. Tai būna ir amfetaminas, ir LSD, ir kokaino būna, bet nedaug. Nedideli kiekiai. Jeigu lyginant procentaliai šiuos metus su praeitais metais, tai padidėjimas kvaišalų į Lietuvą yra 8 procentai“, – sako muitinės atstovas.
Aišku, pareigūnams vis dar tenka susidurti ir su tautiečiais bandančiais nelegalias medžiagas per oro ar žemės sienas įsivežti patiems. Jų išradingumas nepaliauja stebinti. Tarkime jie pasidaro dirbtines kelnes ir tokiose antrose gabena neleistinus dalykus.
Kadangi Lietuva yra per vidurį tarp Rusijos ir Vakarų Europos, per mūsų šalį dažnai gabenamos itin didelės narkotikų siuntos. Pavyzdžiui, pastolis buvo prikimštas beveik šimtu kilogramų kokaino, o kad tai būtų geriau paslėpta, ant viršaus buvo užkrauta dešimtys karstų.
Viena didžiausių Lietuvos istorijoje sulaikytų siuntų – pernai muitinės operacijos metu atrasta 610 kilogramų kokaino, paslėpto liejimo formų muliažuose. Jo vertė rinkoje – apie 49 milijonus eurų.
