Naomi Wolf – politinė aktyvistė arba socialinė kritikė, kurios paskutinė knyga „Duokite man laisvę: vadovėlis revoliucionieriams“.
„WikiLeaks“ įkūrėjas Julianas Assange'as ir vėl pasirodė žiniasklaidoje, šį kartą po to, kai buvęs bankininkas iš Šveicarijos Rudolfo Elmerio perdavė jam konfidencialią informaciją apie 2000 turtingų asmenų. Pasak R. Elmerio, šioje informacijoje yra visi įrodymai apie pinigų plovimą ir mokesčių vengimą. R. Elmeris buvo kaip mat apkaltintas Šveicarijos bankų konfidencialumo įstatymo pažeidimu, tačiau keli žurnalistai jau pradėjo reikalauti, kad J. Assange'as būtų nubaustas už dalyvavimą šiame sąmoksle. Taip, matyt, vyksta tik Jungtinėse Valstijose.
Būtent Amerikoje, debatų apie „WikiLeaks“ slaptų Amerikos Valstybės departamento dokumentų paviešinimą ir vyriausybės grasinimo J. Assange'o perdavimą baudžiamojon atsakomybėn įkarštyje, gerbiami žurnalistai dirba priedangoje. Galima būtų tikėtis, kad tituliniai „The New York Times“, „Wall Street Journal“ ir „USA Today“ straipsniai, jau nekalbant apie pagrindinius televizijos kanalus, gintų „WikiLeaks“ teises publikuoti informaciją. Vietoj to, viskas, ką mes girdime, tai nepatogi, kurtinanti ir pritrenkiančiai veidmainiška tyla – arba dar blogiau.
Dauguma Amerikos žurnalistų supranta, kad J. Assange'as gavo slaptą medžiagą teisėtai, o už nusikaltimą atsakinga ta pusė, kuri tas medžiagas jam perdavė. Jis nėra lygus Danielui Ellsbergui, kuris 1971 metais neteisėtai paviešino Pentagono dokumentus, kuriuose buvo slapti duomenys apie JAV ir Vietnamo karą, J. Assange'as yra tarsi „The New York Times“ analogas, kuris priėmė drąsų ir teisingą sprendimą tą medžiagą publikuoti.
Be to, Amerikos žurnalistai puikiai žino, kad jie taip pat nuolat dalyvauja slaptos medžiagos viešinime – juk iš tiesų, daugelis žinomų reporterių užkopė karjeros laiptais darydami tai, ką daro J. Assange'as. Vien ką reiškia kviestiniai pietūs žiniasklaidos rate Niujorke ar Vašingtone, kur žurnalistai nerūpestingai demonstruoja numanomiems darbdaviams savo privalumus, atskleisdami slaptą informaciją.
Neseniai per CNN sekė ilga pauzė po to, kai aš paklausiau teisės analitiko Jeffrey Toobino – kas reikalauja J. Assange'o suėmimo, jei jis niekada realiai neprekiavo slapta informacija. Galų gale, tikri žurnalistai ir turi dirbti savo darbą tinkamai – sužinoti tai, ko valstybės tarnautojai nenori, kad jie sužinotų.
Amerikos žurnalistai taip pat žino, kad vyriausybė klasifikuoja informaciją tam, kad išvengtų sumišimo ir išlaikytų racionalumą, o ne todėl, kad turi nacionalinio saugumo problemų. Daugelis „Washington Post“ reporterio Bobo Woodwardo bestselerių, kurie pavertė jį brangiausiai apmokamu rašančiu žurnalistu, buvo pagrįsti slapta informacija.
Taigi, kur raginimai suimti B. Woodwardą? Kodėl visi žurnalistai, kurie gauna nuolatinių pagyrų ir pinigų už tai, kad daro tą patį, ką ir J. Assange'as, dabar palaiko bailią tylą tuo metu, kai praktiškai jų kolega susiduria su ekstradicija, drausmėmis ir kaltinimais šnipinėjimu (už kurį gali būti skirta ir mirties bausmė), jau nekalbant apie raginimus jį nužudyti?
Viena iš priežasčių galėtų būti J. Assange'ui pateikti kaltinimai netinkamu seksualiniu elgesiu. Bet kiekvienas rimtas žurnalistas žino, kad šios dvi temos neturi būti apjungiamos. Teisė laisvai pasisakyti taikoma ir niekšams, ir amoraliems žmonėms, ir net nusikaltėliams.
Taigi ir vėl: kodėl JAV žurnalistai iš J. Assange'o daro atstumtąjį? Amerikos spaudos klubo Spaudos laisvės komitetas paskelbė, kad J. Assange'as nėra „vienas iš mūsų“. „Asociated Press“ atsisako pareikšti nuomonę apie jį. Ir net Nacionalinis spaudos klubas nusprendė nekalbėti viešai apie galimybę J. Assange'ą apkaltinti,taigi jam teko kreiptis į užsienio organizacijas, kad jį gintų.
J. Assange'o atvejis rodo, kad nereikia jokio perversmo, idant būtų užslopinta atvira visuomenė. Jums reikia viso labo atlikti kelias kritiškai svarbias užduotis. Visų pirma, įbauginti žurnalistus, pavyzdžiui, apkaltinti aukšto profilio žurnalistą „išdavyste“ ir grėsmės nacionaliniam saugumui kėlimu, o tuomet grasinti jam kankinimais, surengti teismą ir sulaikyti dėl neapibrėžtų kaltinimų. Jokie masiniai suėmimai ar tolimesni grasinimai jau nebus reikalingi, nes kiti reporteriai nedelsiant pritaikys cenzūrą patys sau ir ims puldinėti „išdaviką“.
Yra dar viena priežastis, dėl kurios J. Assange'as yra „ne vienas iš mūsų“. Amerikiečių žurnalistikos verslo modelis griūna: žmonės, ginantys J. Assange'ą, susiduria su atlyginimų mažinimais ir atleidimu iš darbo. Šie savanaudiški žurnalistai traktuoja J. Assange'ą ne kaip leidėją, o kaip hibridinį teroristą–tinklaraštininką.
Paradoksalu, bet jie virto tarsi Amerikos valstybės tarnautojais, kurie dabar grasina J. Assange'ui, nes patys nesugeba atitinkamai kontroliuoti informacijos srauto. Jie tarsi puola ateitį, kurioje nebūtų tradicinių sargų ir visos institucijos būtų tarsi stikliniuose namuose.
J. Assange'o persekiojimas yra tuščias ir absurdiškas. Net jei jį ir užrakins kalėjime amžiams, ateities pasaulis – tai „WikiLeaks“ pasaulis. Bandymas jį apkaltinti, tai tas pats kas bandymas apkaltinti žmogų, kuris išrado telefoną. Po penkerių metų kiekviena atsakinga įstaiga galės pateikti savo „WikiLeaks“ versiją – taigi mokesčių mokėtojai, akcininkai, universiteto bendruomenių nariai ir t.t. galės žinoti tai, ką tradiciniai sargai nori paslėpti.
Kai tyčiojamasi, žurnalistai gali apsaugoti save tik smogdami atgal – kaip grupė. O kai technologijos privedė prie neišvengiamų pokyčių, jų integracija į atvirą visuomenę turi tapti viena svarbiausių žurnalistų užduočių. Tačiau ši misija dabar Amerikoje atrodo prarasta.
