Perspėjame, kad kai kurie liudininkų pasakojimai šokiruoja savo atviromis žiaurumo detalėmis.
1937-ųjų rugpjūtį japonai įžengė į Šanchajų, kur juos pasitiko gerokai didesnė kinų kariuomenė. Tačiau, patyrę didžiulių nuostolių (žuvo apie 70 iš 300 tūkst.), japonai sugebėjo užimti miestą. Prastai aprūpinti elitinės Kinijos kariuomenės daliniai miesto gatvių skerdynėse neteko 60 proc. savo karių. Per vieną mūšį neteko 25 tūkst. jaunųjų karininkų, parengtų 1929-1937 metais. Pagrindinė kariuomenė vėliau taip ir nesugebėjo atsigauti nuo tokių nuostolių. Likusi Kinijos kariuomenės dalis tebuvo menkai apmokyti „vakar dar prie žagrės dirbę“ kaimiečiai.
Japonų netektys taip pat buvo didžiulės, todėl buvo priimta neplėsti karo veiksmų. Nepaisant to, gruodžio 1-ąją priimtas sprendimas užimti Kinijos respublikos sostinę – Nankiną. Nuožmūs japonai metėsi į miestą vadovaujami generolo Iwane Matsui, kuris ir vadovavo visam frontui. Kinai, savaime suprantama, suvokė, kad Nankino lemtis yra aiški, evakavo ir vyriausybę. Tačiau vietos propaganda skelbė, kad miestas bus herojiškai ginamas. Sostinėje liko 100 tūkst. neapmokytų karių, kurių dalis jau savo akimis matė japonų žiaurumą Šanchajuje. Siekiant sustabdyti liaudies bėgimą iš miesto, kareiviams buvo liepta saugoti uostą nuo savų žmonių. Kariuomenė blokavo kelius, sunaikino valtis ir degino aplinkinius kaimus, kad sustabdytų masinę evakuaciją.
Japonai judėjo itin ryžtingai. Anot japonų žurnalisto, paskirto dirbti tuometinėje imperatoriškoje kariuomenėje, „priežastimi to, kad 10-oji kariuomenė į Nankino pusę judėjo gana sparčiai, tapo tylus karių ir jų vadų suvokimas, kad pakeliui jie gali plėšti ir žudyti, kaip ir ką nori“. Tikriausiai, žinomiausias iš visų žiaurumų tapo lažybos tarp dviejų japonų karininkų, kuris daugiau nužudys žmonių, o apie tai straipsnis pasirodė „Tokyo Nichi Nichi Shimbun“ ir anglų kalba leidžiamame „Japan Advertiser“. Lažybų pagrindas buvo dviejų karininkų ginčas, kuris greičiau nužudys 100 žmonių, naudojant tik kardą. Japonijos žiniasklaidoje tai buvo pateikiama prie sporto įvykių su kasdieninėmis ataskaitomis apie „surinktus taškus“.
Nankino šturmas
Penkiolika europiečių, pasilikusių Nankine miesto užgrobimo metu, organizavo Saugumo zoną, kurios pagal susitarimą neturėjo atakuoti japonų kariai – šioje zonoje nebuvo kinų karių. Zonos komiteto vadu tapo vokiečių verslininkas Johnas Rabe. Pastarasis į šias pareigas išrinktas buvo todėl, kad buvo tarptautinės prekybos asociacijos narys, o tarp Vokietijos ir Japonijos buvo sudarytas Antikominterno paktas. Užsieniečiai iš visų jėgų stengėsi išgelbėti vietos kinus. Tačiau 15 žmonių (viso skerdynių metu mieste buvo 22 užsieniečiai) mažai ką gali padaryti, kuomet aukų skaičius siekia tūkstančius. Nepaisant to, jiems pavyko išgelbėti apie 200 tūkst. kinų gyvybių.
Kinai šturmo metu atsidūrė tikrame pragare: japonai apšaudė juos artilerija ir bombardavo iš oro, tuo metu likučiai sudaužytos kinų kariuomenės, kuri turėjo saugoti miestą, paprasčiausiai išsilakstė. Gruodžio 9-osios vidurdienį japonų kariai virš miesto išmėtė lapelius, reikalaudami per 24 valandas pasiduoti ir grasindami kitokiu atveju viską sunaikinti. Japonai laukė atsakymo į savo ultimatumą, tačiau jo nebuvo.
Generolas Iwane Matsui laukė dar valandą, o vėliau įsakė šturmuoti miestą. Japonų kariuomenė puolė keliomis kryptimis vienu metu. Vadovaujant princui Asaka buvo pradėtas miesto valymas.
Žvėriškumas
Aukų skaičius įvairiuose šaltiniuose yra pateikiamas skirtingas. Japonų istorikai, priklausomai nuo geografinių platumų ir laikmečio ribų, pateikia platų žuvusių civilių skaičiaus spektrą – nuo kelių tūkstančių iki 200 tūkst. žmonių. Taivano 42 dalių dokumentinis filmas „Kraujo colis už žemės colį“ (An Inch of Blood For An Inch of Land) pateikė savo vertinimą: 340 tūkst. Nankine žuvusių kinų japonų įsiveržimo metu. 150 tūkst. žuvo dar bombardavimų metu per pirmas penkias dienas ir 190 tūkst. žuvo per masines žudynes. Tyrimai rėmėsi Tokijaus proceso medžiaga.
Svarbus liudijimas yra ir paties Johno Rabes dienoraštis, kurį jis pildė visos apgulties ir vėlesnės japonų okupacijos metu. Ten yra aprašyta begalė žiaurumų, kuriuos jis išvydo. Gruodžio 17-osios įrašas:
„Du japonų kariai perlipo sieną ir norėjo įsilaužti į mano namus. Kuomet pasirodžiau aš, jie pareiškė, kad tariamai matė, kaip sieną perlipo du kinų kariai. Kuomet aš parodžiau jiems partinį ženkliuką, jie skubiai tuo pačiu būdu pasišalino. Viename iš namų siauroje gatvėje už mūsų sodo sienos buvo išprievartauta moteris, o vėliau jai persmeigė kaklą šautuvo durtuvu. Man pavyko iškviesti greitąją pagalbą, ir mes išsiuntėme ją į ligoninę… Sako, kad praėjusią naktį apie tūkstantį moterų ir merginų buvo išprievartauta, vien Jinlingo universitete apie šimtą… Negirdėti nieko, išskyrus išprievartavimus. Jeigu vyrai ar broliai užstoja, juos sušaudo. Viskas, ką tų matai ir girdi, – tik japonų karių žiaurumas ir žvėriškumas“.
Išprievartautųjų skaičius siekė apie 20 tūkst. moterų, neįskaičiuojant vaikų ir pagyvenusių moterų. Moteris paprasčiausiai išvilkdavo iš namų ir grupiniu būdu žiauriai prievartaudavo. Tačiau tuo jų kančios nesibaigdavo, jas dar ir įvairiausiais būdais kankindavo: daugelis žuvo nukraujavusios po to, kai joms lytinius organus persmeigdavo durtuvais, buteliais ar bambuko lazdomis. Kinų kilmės JAV rašytojos Iris Chang knygoje „Nankino išprievartavimas“ (The Rape Of Nanking) aprašė įvykį, kuomet japonai vertė šeimos narius užsiimti seksu tarpusavyje, grasindami mirtimi versdavo celibato įžadus davusius vienuolius prievartauti moteris, patys grupiniu būdu prievartavo merginą, turėjusią netrukus gimdyti.
1938 vasario 10 dieną Vokietijos ambasadorius Georgas Rosenas išsiuntė laišką Užsienio reikalų ministerijai, kuriame rekomendavo įsigyti ir pažiūrėti kunigo Johno Magee dokumentinį filmą. Ištraukos iš šio laiško, kuris yra saugomas Berlyno archyve:
„Gruodžio 13-ąją apie 30 japonų karių atėjo pas namų valdytoją pietrytinėje Nankino dalyje ir pareikalavo juos įsileisti. Duris atvėrė namų valdytojas, musulmonas vardu Na. Jį nušovė iš revolverio, o vėliau ir ponią Na, kuri po Na nužudymo ant kelių maldavo daugiau nieko nežudyti. Ponia Na paklausė jų, už ką šie nužudė jos vyrą, ir buvo taip pat nužudyta. Ponia Sia buvo ištempta iš po stalo kambaryje svečiams, kur ji bandė pasislėpti kartu su savo metukų vaiku. Ji buvo išrengta ir išprievartauta vieno ar daugiau vyrų, o vėliau nudurta šautuvo durtuvu į krūtinę, o į vaginą jai sugrūdo butelį. Vaikas buvo nužudytas durtuvu. Kai kurie kariai vėliau nuėjo į gretimą kambarį, kur (buvo) Sia tėvai, jų amžius 76 ir 74 metai, ir dvi 16 ir 14 metų dukros. Jie ruošėsi išprievartauti mergaites, tačiau močiutė pabandė jas apginti. Kareiviai nušovė ją iš revolverio. Senelis apkabino jos kūną ir buvo nužudytas. Mergaites išprievartavo, vyresniąją 2-3, o jaunesniąją 3 vyrai. Vyresniąją mergaitę papjovė, o jai į vaginą įkišo pagalį. Jaunesnioji taip pat buvo subadyta, tačiau išvengė siaubingo savo sesers ir motinos likimo. Vėliau kariai durtuvu subadė kitą 7-8 metų seserį, kuri taip pat buvo kambaryje. Paskutinius namuose užmušė du Na vaikus, 4 ir 2 metų. Vyresnysis buvo subadytas, o mažesniojo galvą nukapojo kardu.“
Medžiojo besilaukiančias
Nėščiosios buvo medžiojamos specialiai, jų pilvai būdavo badomi durtuvais, dažnai jau po išprievartavimo.
Tangas Junshanas, vienas iš masinių žudynių liudininkų: „Septintąja ir paskutine pirmojoje eilėje buvo nėščia moteris. Kareivis nusprendė, kad gali prieš nužudymą ją išprievartauti ir, atskyręs nuo grupės nusivedė nuošaliau, tačiau moteris bandė beviltiškai priešintis…. Karys staigiai smogė jai durtuvu į pilvą. Kuomet jos viduriai virto lauk, ji išleido paskutinį atodūsį. Vėliau karys papjovė vaisių, buvo aiškiai matyti virkštelė, ir išmetė jį į šalį.“
Savo kampanijos metu japonai nuolat laikėsi išdegintos žemės taktikos. 1937-ųjų rugpjūčio 6-ąją imperatorius Hirohito asmeniškai palaimino siūlymą kariuomenei panaikinti su tarptautine teise susijusius „trikdžius“, galinčius apriboti jų veiksmus prieš kinų karo belaisvius. Išleistoje direktyvoje netgi buvo rekomenduota išvis atsisakyti paties „karo belaisvis“ termino, rašoma leidinyje „Diletant“.
Iškart po Nankino šturmo japonai puolė ieškoti kinų karių, sulaukė tūkstančius jaunų vyrų. Daugelis jų buvo suvaryti į Jangdzės upę, kur ir buvo sušaudyti iš kulkosvaidžių. Gruodžio 18-ąją buvo įvykdytos, tikėtina, pačios masiškiausios žudynės prie Jangzės krantų, istorijoje žinomos kaip „Straw String Gorge“ žudynės. Didelę ryto dalį japonų kariai surišinėjo tarpusavyje belaisvių rankas; prieblandoje jie suskirstė kinus į keturias kolonas ir atidengė į juos ugnį. Neturėdami galimybės pasislėpti, belaisviai klykė ir daužėsi vieni į kitus iš nevilties. Prireikė valandos, kad žudynių garsai nutiltų, ir vėliau japonai dar pribaigė likusius gyvus durtuvais. Dauguma žuvusiųjų buvo sumesta į upę. Manoma, kad šių skerdynių metu žuvo 57,7 tūkst. kinų.
Japonai suvarė 1,3 tūkst. kinų – karių ir civilių – prie Taipingo vartų ir nužudė juos ten. Aukos iš pradžių buvo sprogdinamos minų pagalba, o vėliau apipiltos degalais ir padegtos. Tuos, kurie ir po to dar sugebėjo išgyventi, pribaigė durtuvais.
Amerikiečių žurnalistas Tillmanas Durdinas, tuomet dirbęs „The New York Times“, prieš palikdamas miestą pravažiavo pro Nankiną. Jis girdėjo nuolatinį kulkosvaidžių tratėjimą ir tapo liudininku kaip japonai sušaudė 200 kinų per 10 minučių. Praėjus dviem dienoms jis savo reportaže „The New York Times“ pranešė, kad gatvės buvo užverstos lavonais, įskaitant moterų ir vaikų.
Skerdynių baigtis
Praėjus penkioms dienoms, 1937 gruodžio 18-ąją imperatoriškasis generolas Iwane Matsui pradėjo suvokti prievartos, žudynių ir plėšimų mieste mastus. Jis pradėjo dėl nekontroliuojamų įvykių vis labiau nerimauti. Skelbiama, kad generolas vienam iš savo civilių pagalbininkų yra sakęs: „Dabar aš suvokiu, kad mes, patys to nenorėdami, atvedėme prie pačio liūdniausio efekto. Kuomet aš galvoju apie daugelio mano kinų draugų, kurie paliko Nankiną, ir apie dviejų šalių ateitį, aš galiu patirti tik depresiją. Aš labai vienišas ir negaliu net džiaugtis šia pergale.“
Tie keli europiečiai, pasilikę Nankine, bandė gelbėti kinų gyventojus. Buvo įkurtas tarptautinis komitetas, kuriam vadovavo jau minėtas Johnas Rabe. Komitetui pavyko išgelbėti kelis šimtus tūkstančių vietos gyventojų.
1938-ųjų sausio pabaigoje japonų kariuomenė privertė visus bėglius iš Nankino saugumo zonos grįžti į savo namus, užtikrinus, kad „tvarka jau įvesta“. Tais pačiais metais pradėjus veikti kolaborantų vyriausybei tvarka iš tiesų grįžo ir į Nankiną – japonų žvėriškų nusikaltimų skaičius ženkliai sumažėjo.
1948-ųjų lapkričio 12-ąją Iwane Matsui ir Japonijos užsienio reikalų ministras Koki Hirota kartu su dar penkiais kitais „A klasės“ karo nusikaltėliais buvo nuteisti mirties bausme. Aštuoniolika kitų nuteistųjų sulaikė švelnesnių bausmių. Princas Asaka išvis išvengė bausmės, nes jam buvo garantuotas imunitetas pagal Japonijos kapituliacijos sąlygas.
Vienareikšmio paaiškinimo, kas paskatino japonus tokiems žvėriškumams, nėra. Istorikas Jonathanas Spence’as rašo: „Japonų kariai, laukė lengvos pergalės, o vietoje to mėnesių mėnesius kovėsi ir patyrė kur kas rimtesnių nuostolių, negu buvo tikimasi. Jie buvo pervargę, įtūžę, jautė frustraciją ir nuovargį. Kinų moterų nebuvo kam saugoti, vyrų jos arba neturėjo, arba šie buvo bejėgiai. Iki pat dabar nepaskelbtame kare nebuvo ir aiškiai iškeltų ar pamatuojamų tikslų. Galimai jie (kariai) visus kinus, nepriklausomai nuo lyties ar amžiaus, laikė tinkamais aukos vaidmeniui.“
