Mėgstame sakyti, kad naminiai gyvūnai – mūsų draugai, net šeimos nariai. Bet kartais prieš tai, kol šunelis ar katytė tampa mūsų šeimos nariu, jiems tenka nemažai patirti. O paskui – gerai, jeigu tai nutinka labai negreit – dėl įvairių priežasčių ateina metas, kai turime atsisveikinti su savo augintiniu. Šis pasakojimas apie tai, kaip kartais gyvūnai ateina į mūsų namus ir kaip iš jų išeina...
Vieni prieglaudoje augintinių atsikrato, kiti juos suranda
„Žmogus juos suranda lauke, pagaili, parsiveža pas save. Bet dažniausiai žmonės jau turi augintinį ir negali laikyti antro arba trečio. Tada jie pradeda ieškoti, kur tą gyvūną įtaisyti, kad jis neliktų gatvėje. Pasiskambino man, paklausė, ar galėtų pas mus, į kačių pievelę atvežti katinuką. Jis kurį laiką jau buvo namuose, sveikas, paskiepytas“, – laikydama ant rankų ką tik atkeliavusį įnamį jo istoriją pasakojo VšĮ „SOS gyvūnai“ vadovė Ilona Reklaitytė-Mezenceva.
Baltoji katytė pasak jos, „kačių pievelėje“ ilgai neužsibus, nes sveiki gražūs gyvūnai labai greitai susiranda naujus namus. Naujų šeimininkų greitai turėtų sulaukti ir gražuolis „raudonplaukis“ katinas. Tačiau I. Reklaitytė-Mezenceva abejoja, ar jis apsipras naujuose namuose po to, kai senuose, anot sveiką meilų penkiametį atnešusių šeimininkų, „nebeliko vietos“. Mat pas jį auginusią senyvą moterį gyventi atsikraustė pusamžis sūnus.
Anot „SOS gyvūnai“ vadovės, tokios istorijos ją labiausiai skaudina, nes ne kiekvienas prie šeimininkų prisirišęs gyvūnas susitaiko su tuo, kad jį pametė. Net jeigu jį auginti pasiima kiti žmonės. O kaip dar gyvūnai patenka į prieglaudą?
„Žmonės atneša gatvėje rastus gyvūnus. Atneša ir tuos, kurie neteko šeimininkų – jeigu jis mirė, o giminės neapsiima gyvūno laikyti. Labai dažnai atkeliauja tie gyvūnai, kurių šeimininkai išvažiuoja į užsienį – žmogus, nenorėdamas jo išmesti į lauką, atveža pas mus“, – pasakoja I. Reklaitytė-Mezenceva.
Anot jos, ypač daug gyvūnų pas juos patenka pavasarį. Pernai vienu metu pas juos buvo daugiau kaip 60 katinukų. Tiek vietos „pievelėje“ nėra, tad teko prašyti savanorių, kad paimtų namo, paglobotų.
Sergančio gyvūno neskubėkite užmigdyti
I. Reklaitytė-Mezenceva pasakoja, kad žmonės jiems atneša nemažai gatvėje rastų suluošintų gyvūnų. Tuomet tenka spręsti, užmigdyti ar mėginti gydyti ir tikėtis, kad atsiras šeima, kuri nuspręs atverti savo namus luošiukui.
„Važiuoji pas veterinarijos gydytoją, o gydytojai dažnai pataria tokį gyvūną užmigdyti, kad jis nesikankintų. Bet jeigu pas mus patekęs gyvūnas ėda, paimtas ant rankų murkia, glaustosi, negali pasakyti, kad aš jį užmigdysiu. Stengiesi jam padėti, ir labai malonu, kad atsiranda žmonių, kurie tokius gyvūnus pasiima. Jeigu gyvūno imuninė sistema stipri, paskirtas teisingas gydymas, jis pakyla ant savo keturių kojų, jeigu jas turi, ir atneša daug džiaugsmo jį priglaudusiems žmonėms“, – kalbėjo moteris, pati auginanti vienos kojos netekusį šuniuką.
Paklausta, kada brėžti ribą – kada gyvūną dar gelbėti, o kada jau reikia su juo atsisveikinti, ji sakė:
„Riba yra tada, kai šeimininkas žino, kad jo augintinis nepagydomas ir jam labai skauda, jam nuolat reikia nuskausminamųjų vaistų. Tada pasitarus su gydytojais reikia apsispręsti ir ant savo rankų nunešti gyvūną į veterinarijos gydyklą užmigdyti. Nereikia bijoti atsisveikinti su savo gyvūnu – jam bus lengviau išeiti“.
Pasak I. Reklaitytės-Mezencevos, jeigu gyvūnas nugaišo nuo virusinės ligos, jį būtina utilizuoti. Kitais atvejais jį galima pasiimti ir palaidoti.
Veterinarijos gydytojas: užmigdyti gyvūnus tenka ne tik dėl ligų
„Dažniausiai tenka užmigdyti katinėlius dėl sveikatos problemų. Nepagydoma liga, pavyzdžiui, vėžys, auglys, lūžiai įvairūs, sutrupinti dubens kaulai“, – vardija veterinarijos gydytojas Darius Jazgevičius.
Ne vienerius metus veterinarijos klinikoje „Veta“ dirbantis gydytojas sakė, kad pasitaiko ir kitokių atvejų.
„Kartais šeimininkui tenka kur nors išvažiuoti, bet jis niekam nenori atiduoti savo gyvūno. Gal iš egoizmo, gal dėl kitų priežasčių, bet kartais taip ir sako: „arba jis bus pas mane, arba užmigdytas“, – sakė D. Jazgevičius. Jis prisipažino, kad tokių gyvūnų būna itin gaila, tačiau sprendžia pats šeimininkas.
„Jeigu šeimininkas nori, kad jis būtų užmigdytas, mes nieko negalime padaryti. O šeimininkas nerimauja, ar kitas žmogus tinkamai prižiūrės jo katinėlį, ar vėliau neišmes to gyvūno. Čia jau šeimininkas sprendžia. Kita vertus, ką gali žinoti, į kokias rankas paklius tas gyvūnas“.
Veterinarijos gydytojo teigimu, kartais žmonės nusprendžia atsisakyti gyvūnų gimus vaikui, kartais paaiškėja, kad jie alergiški, o kam padovanoti gyvūną neranda ar nenori. Anot D. Jazgevičiaus, dažniausiai užmigdyti prašoma kates, nes jų daugiausiai auginama. Kartais užmigdyti prašoma ir tik gimusius kačiukus ar šuniukus, nes augintiniai jų paprasčiausiai per daug atsivedė. Bet šunis migdyti tenka gerokai rečiau, negu kates.
„Dažniausiai žmonės suranda kam juos padovanoti. Tik jeigu šuo būna agresyvus, neprisileidžia nieko išskyrus savo šeimininkus, tenka migdyti. Bet tokių atvejų tikrai labai nedaug“, – sakė D. Jazgevičius.
Jo teigimu, šunys gali sirgti vėžiu, kenčia dėl inkstų nepakankamumo, patiria sunkių traumų. Ir nors juos dar galima pagydyti, šeimininkai kartais nusprendžia atsisveikinti su augintiniu.
„Ne paslaptis, kad gydymas nepigus. Operacijos taip pat brangios, ir kai kada žmonės neišgali susimokėti už gydymą. Todėl jie ir renkasi eutanaziją“, – aiškino veterinarijos gydytojas.
D. Jazgevičiaus teigimu, prašymų užmigdyti gyvūną jie dažniau sulaukia iš šeimininkų. O prieglaudos stengiasi padėti kiekvienam gyvūnui.
„Visokių atvejų būna. Vieną kartą buvo katinėlis, kuris visai nevaldė užpakalinių kojų po avarijos. Bet prieglaudos darbuotojai vis tiek surado jam šeimininkus“, – pasakojo jis.
Gydytojo teigimu, užkrečiamomis ligomis, pavyzdžiui, maru ar virusiniu parvoenteritu gyvūnai pastaruoju metu serga gerokai rečiau. O kitomis, net sunkiomis ligomis sergančius augintinius beveik visada galima išgydyti ar prailginti jų amžių, jeigu šeimininkas ryžtasi tinkamai prižiūrėti gyvūną.
Paskutinių akimirkų šeimininkui geriau nematyti
Paklaustas, ar šeimininkui reikėtų dalyvauti, kai gyvūnui leidžiami specialūs vaistai, veterinarijos gydytojas D. Jazgevičius patarė geriau to nedaryti.
„Mes stengiamės, kad šeimininkai to nematytų. Po procedūros galima ateiti atsisveikinti, bet tuo metu, kai leidžiami vaistukai į veną, jiems geriau nedalyvauti. O kai kurie net nenori atsisveikinti, nes tai per daug graudu“, – kalbėjo D. Jazgevičius.
Anot jo, žiemą šeimininkai dažniau palieka užmigdytus gyvūnus klinikoje, o kitais metų laikais apie pusė jų pasiima savo augintinių kūnelius.
„Vieni vežasi į kaimą, kiti į sodybą ir ten palaidoja. O tuos, kurie paliekami gydyklose, surenka Rietave įsikūrusios įmonės atstovai“, – pasakojo veterinarijos gydytojas.
Galutinis taškas – Rietavas
„Nugaišę gyvūnėliai pas mus patenka keletu kelių. Jie atkeliauja iš veterinarijos klinikų, kurios juos užmigdo, kai nėra galimybės pagydyti, taip pat iš gyvūnų globos įstaigų. Pas mus užmigdytų gyvūnėlių kūnelius veža ir komunalinės įmonės, kurios surenka benamius gyvūnus gatvėse“, – pasakojo UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Darius Korsakas.
Pasiklydusius gyvūnus, jeigu per tam tikrą laiką jų šeimininkai neatsiliepia ir nepasiima savo augintinių, arba jeigu neatsiranda naujas šeimininkas, komunalininkai užmigdo ir veža į įmonę Rietave. Bet čia jie patenka kartu su kitomis gaišenomis, todėl kiek ir kokių gyvūnėlių kūnelių atvežama, įmonės atstovas negalėjo pasakyti.
„Jie pas mus atvežami nerūšiuoti ir būna įvardinti kaip naminių gyvūnėlių gaišenos. Mes jų irgi neskaičiuojame, nerūšiuojame. Mes tik priimame tuos kūnelius ir atliekame „paskutinę pareigą“, – aiškino D. Korsakas.
„Labai retai, bet patenka pas mus ir egzotinių gyvūnėlių. Pastarųjų gyvūnų gaišenas tvarkymui dažniausiai pateikia parduotuvės – prekiautojai egzotiniais gyvūnais“, – sakė jis.
D.Korsako teigimu, naminių gyvūnėlių gaišenos laikomos padidinto rizikingumo – specifinės rizikos medžiaga ir naikinamos kartu su kitomis šiai kategorijai priskiriamomis gyvūnų gaišenomis.
„Gyvūnai gali būti sirgę įvairiomis ligomis, taip pat ir užkrečiamomis, virusinėmis, todėl jų gaišenos gali kelti pavojų. Siekiant išvengti galimos ligų sklaidos, jos naikinamos kaip padidintos rizikos medžiaga. Tokių taisyklių laikomasi visoje Europoje. Gyvūnų kūneliai apdorojami pagal specialią technologiją ir galiausiai sudeginami. O pelenai gabenami į sąvartyną“, – sakė jis.
Anot D. Korsako, per metus į Rietavo įmonę iš visos Lietuvos atvežama apie 115 tonų naminių gyvūnėlių gaišenų. Iš gyvūnų globos įstaigų atgabenama mažiau negu 7 proc., iš veterinarijos gydyklų – kiek daugiau negu 6,5 proc., o didžioji dalis, apie 86,5 proc. gyvūnų kūnelių čia patenka iš komunalinių įmonių.
