Nors ir palengva, bet neišvengiamai artėjantys žiemos šalčiai verčia galvoti ne tik apie didėjančias sąskaitas už šildymą, bet ir apie neįkvepiančią perspektyvą už šilumą ir elektros energiją kasmet mokėti vis daugiau. O kodėl negalėtų būti priešingai – kad energetikai mums mokėtų už tai, jog naudojame energijos šaltinius?
Šis Lietuvoje keistai skambantis klausimas Vakaruose pradėjusių plisti hibridinių namų jėgainių šeimininkams visai neatrodo idiotiškas: pasak JAV dienraščio „The Christian Science Monitor“, jie gana entuziastingai vadina jas „pinigų spausdinimo mašinėlėmis“.
Ką pasakytumėte apie skalbyklės dydžio gamtinių dujų katilą, kuris ne tik šildo būstą ir tiekia karštą vandenį, bet ir gamina jums nemokamą elektros energiją, kurios perteklių galima parduoti miesto elektros tinklams?
Tai vadinamosios mikrohibridinės šilumos ir elektros energijos jėgainės („Micro Combined Heat and Power“, „MicroCHP“), atstovaujančios Vakaruose plintančiai alternatyviai atskirų namų ar kelių pastatų aprūpinimo šilumos ir elektros energija krypčiai. „MicroCHP“ – tai pastangų siekti maksimalios šilumos ūkio decentralizacijos rezultatas. Skalbyklės dydžio įrenginiai, kuriuose naudojami kompaktiški ir labai tylūs vidaus degimo varikliai, iš gamtinių dujų sugeba išspausti maksimalią naudą: „MicroCHP“ jėgainių naudingo veikimo koeficientas sudaro 83–90 proc.
Įprastinių vidaus degimo variklių naudingumo koeficientas sudaro apie 30 proc., likusi sudegusio kuro energija paprasčiausiai nueina perniek. Tačiau „MicroCHP“ atveju tokiose jėgainėse deginamos dujos ne tik šildo namus ir gamina karštą vandenį, bet ir suka generatorių gamindamos elektros energiją. Šis techninis sprendimas suteikia galimybę mažiausiomis eksploatacinėmis išlaidomis apsirūpinti šilumos energija ir elektra.
„MicroCHP“ namų jėgainės labiausiai išpopuliarėjo Japonijoje ir Europoje – jomis čia naudojasi keliasdešimt tūkstančių vartotojų. Neseniai tokių įrenginių privalumus įvertino ir amerikiečiai. „The Christian Science Monitor“ rašo apie pirmojo Masačūsetso valstijoje, o gal ir visoje šalyje, „MicroCHP“ jėgainę savo namuose įsirengusio Bernardo Malino įspūdžius, kuris pirkinį pavadino pinigų spausdinimo mašinėle.
Viena vertus, toks entuziazmas suprantamas: B. Malino apskaičiavimais, jo namų jėgainė iš nemokamo „šalutinio namų apšildymo produkto“ – elektros energijos – uždirbs jam nuo 600 iki 800 dolerių per metus. Be to, „MicroCHP“ ir kitaip padeda taupyti: papildomas dujų katilas įjungiamas tik gerokai spustelėjus šalčiui, o paprastai orui šildyti pakanka šilumos, kuri išskiriama veikiant vidaus degimo varikliui. Kita vertus, 90 proc. gamtinių dujų energijos sugebantys panaudoti „MicroCHP“ įrenginiai kainuoja nuo 13 000 (tiek kainuotų nuosavam namui su 3 miegamaisiais skirtas įrenginys) iki 20 000 dolerių.
Nors kaina iš pažiūros įspūdinga, JAV specialistų apskaičiavimais, priklausomai nuo namų jėgainės gaminamo elektros energijos kiekio ir elektros kainos, pradinė investicija atsipirktų po maždaug 3–7 metų.
Nuosavos namų elektrinės paprastai gamina kiek daugiau nei vieną kilovatą energijos. Tai palyginti labai nedaug, bet, pavyzdžiui, naktį, kai elektros suvartojama mažiausiai, ji galėtų tiekti energiją miesto ar rajono skirstomiesiems tinklams. Šiuolaikiniai elektroniniai elektros skaitikliai gali fiksuoti iš vartotojo į miesto elektros tinklą tiekiamą energiją ir išskaičiuoti jos kiekį iš suvartojamos, tad namų elektrinė naktimis elektros skaitiklį tikrąją to žodžio prasme suktų į priešingą pusę. Didesni „MicroCHP“ įrenginiai, tiekiantys šilumą keliems namams, gali pagaminti apie 4 kilovatus elektros energijos. Atrodytų, ašaros, bet amerikiečių energetikai neskuba juoktis.
„Kol kas „MicroCHP“ jėgainės namų ūkiuose tėra tik lašas jūroje, - tvirtina Masačūsetso bendrovės „Energy Insights“ specialistas N. Lenssenas. – Tačiau tai technologija, kuri turės didelės įtakos, jei bus pradėta plačiai naudoti per artimiausius 5–10 metų“.
Jei 1000 Braintree gyventojų – o tai sudarytų apie trečdalį visų miestelėnų – įsigytų nuosavas „MicroCHP“ jėgaines, jie galėtų patys pasigaminti apie 10 proc. visos privatiems vartotojams tiekiamos vietinės elektros bendrovės energijos, tvirtina Masačūsetso energetikai.
Gamyklose ir kituose pramonės objektuose didelės CHP jėgainės buvo naudojamos jau seniai, bet tik šiuo metu JAV rinkoje pasirodė pakankamai kompaktiškų, tylių ir pigių privatiems vartotojams skirtų „MicroCHP“ įrenginių, tvirtina dienraštis. Atsižvelgus į didėjantį susirūpinimą elektros tiekimo patikimumu (pastaraisiais metais nuolat didėja rezervinių generatorių pardavimai), kai kurie JAV ekspertai mano, kad „Micro CHP“ jėgainės gali sukelti savotišką „savos gamybos“ elektros revoliuciją.
„MicroCHP“ jėgainių savininkai atkreipia dėmesį ir į dar vieną jų privalumą – kiekvienas jose pagamintos šilumos ir elektros energijos džaulis išskiria į atmosferą 30-40 proc. mažiau anglies dvideginio, nei gaminant energiją centralizuotu būdu.
Šiuo metu, pasak „The Christian Science Monitor“, pasaulyje „MicroCHP“ jėgaines gamina mažiausiai penkios bendrovės. D. Britanijoje užsakyta 80 000 N. Zelandijos bendrovės „WhisperGen“ „MicroCHP“ įrenginių. „Marathon Engine Systems“, Europoje pardavinėjanti 4 kW „MicroCHP“ jėgaines, 2007-aisiais jas pradės tiekti ir Amerikos rinkai. O „Climat Energy“, sujungusi savo sukurtą namų šildymo sistemą su itin tyliu „Honda“ generatoriumi, pradėjo bandomąjį „MicroCHP“ projektą amerikiečių namų valdose. Bendrovė kitais metais planuoja įrengti apie 200 tokių jėgainių.
Atrodo, nesunku atspėti, ką apie namudinės elektros gamybos technologijos perspektyvas Lietuvoje mano energetikai. Pasirodo, klydau – „Lietuvos energijos“ strategijos skyriaus viršininkas dr. Anzelmas Bačauskas galimybę buitinėse „MicroCHP“ jėgainėse gamintis po 1–4 kW elektros energijos nepavadino nei technine, nei ekonomine nesąmone. „Tai ne fantazija, o greičiau svajonė“, - sakė jis, pabrėždamas, kad norint naudotis tokia technologine galimybe reikia būti turtingiems. Pasak A. Bačausko, nors „MicroCHP“ neabejotinai yra geras dalykas, nes gamindamasis elektrą namuose „esi pats sau ponas“, vis dėlto ir tokiais atvejais sunkiai pavyktų išsiversti be elektros skirstomųjų tinklų paslaugų. „Manau, kad ši technologija Lietuvoje galėtų paplisti po 30–40 metų“, - sakė pašnekovas.
