Man patinka istorijos, kurios baigiasi gerai. Tokios istorijos, kuriose blogiukai galop būna nubausti, o gerieji, pasakojimui pasibaigus, ilgai ir laimingai gyvena. Tenka pripažinti, jog esu savanaudis, nes tam, kad šią akimirką galėčiau pajusti malonumą, kas nors turi dešimtis ar net šimtus metų klajoti knygų puslapiuose ar kur nors už jų, kai tuo metu jų amžininkai niekdariai mėgaujasi amžinosiomis atostogomis eglynėlyje...
Šiuo atžvilgiu tikrovė yra teisingesnė nei mano mėgstami literatūros kūriniai. Tikrovėje visiems būna atlyginta, miršta visi, nepriklausomai nuo rango ar nuopelnų. Taip jau yra.
Toks tat netikroviškas ir šis romanas – Adriano Mathewso „Vaistininko namai“. Čia pagrindinė veikėja, meno istorikė Ruta, pabaigoje ne tik pasmerkiama gyventi, bet ir tiek praturtėja, kad gali įsigyti namus. Be to, tai intriguojantis kūrinys, – nes skaitydamas vieną puslapį, nežinai, kas nutiks kitame. Be to, tai įdomi knyga, pateikianti alchemijos, dailės bei skaudžios XX a. istorijos žinių. Pagaliau tai lengvai skaitomas tekstas, garantuojantis malonų poilsį. Ir nesvarbu, ar autorius išties susapnavo šį kūrinį (o būtent taip teigia pats A. Mathewsas, Prancūzijoje gyvenantis pusamžis anglų rašytojas, šventai įsitikinęs, jog mirti jam lemta Paryžiuje), ar jis tiesiog yra talentingas pasakotojas, įvykių labirinte paklaidinęs „Vaistininko namų“ veikėjus ir nevengiantis lyriškų apmąstymų: „Paveikslas yra tiktai paveikslas – drobės burė laiko upėje, abejinga žmonių norams ir istorijos srautams. Per kažkieno stropumą, stebuklą ar laimingą atsitiktinumą jis išliko, ir tiek.“
Dėmesio centre atsiduria nedidukas nežinomo XVIII amžiaus olandų dailininko Johaneso van der Heideno paveikslas, kuriame pavaizduota ant kušetės mieganti mergina mėlyna suknele, už jos – mimozų puokštė ir pro langą žvelgiantis vyriškis. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingą paveikslą, dingusį II Pasaulinio karo metais, siekia susigrąžinti du asmenys: dailininko palikuonė Lidija ir turtingas verslininkas E. Schelė.
Rutai Brams, Valstybiniame muziejuje tyrinėjančiai nacių pagrobtus meno kūrinius, tenka nelengvas darbas įminti didžią paveikslo, kurio kadaise gviešėsi net A. Hitleris, paslaptį bei išpainioti šio kūrinio savininkų šiurpaus likimo gijas. Beje, atgauti paveikslą pretenduoja Lidija – suvaikėjusi ir alkoholio nevengianti senolė, ir Schelė – maniakiškai linkęs į mistiką verslininkas, keliantis rimtą grėsmę pačiai Rutai.
Mano vaizduotėje nesunkiai įsikūrė maišais apsikrovusi senutė, keliaujanti Amsterdamo gatvėmis ir įsiveržianti į muziejaus biblioteką reikalauti paveikslo, kadaise priklausiusio jos šeimai; čia pat lengvai išsirikiuoja ir kiti žmonės, scenos bei įvykiai, išguldyti ko ne šešiuose šimtuose romano puslapių.
Tarp kitko, lietuviškasis viršelis kur kas dailesnis nei originalaus leidimo, pastarasis man primena pokario knygeles vaikams, ogi mūsiškis išties dvelkia senove, alchemija ir kitomis nesąmonėmis.
Mathews, Adrian. VAISTININKO NAMAI: romanas. Iš anglų kalbos vertė Darius Kaunelis. – Vilnius: Alma littera, 2007.