Aštuntojo amžiaus metraščiuose Nalšia minima kaip istorinė aukštaičių genties žemė, kuri vėliau su kitomis aukštaičių gentimis sudarė Lietuvos kunigaikštystę. Nuo čia, nuo šitos žemės, prasideda Lietuvos tvėrimasis.
Seniausios gyvenvietės
Anot žinomo geografo Česlovo Kudabos, iš Nalšios žemės pateka saulė, nes Švenčionių rajonas - ryčiausia Lietuvos dalis.
Giliai istorijos kloduose, nusėdę kunigaikščių vardai, o apie to meto gyvenimą, papročius, tikėjimą mena Stūglių, Aučynų, Kačėniškės piliakalniai, Garnių alkakalnis, Rakštelių alkas, Juodeliškės ir Šventos pilkapynai. Kasinėjimų metu nustatyta, kad į kapus kaip įkapės buvo dėti žąslai, ietigaliai. Šventos pilkapyne rasta net 30 pilkapių, viename atkasti žirgo griaučiai, kitame –degintinas žmogaus kapas. Nustatyta, kad tokiu būdu mūsų protėviai buvo laidojami VIII-XII amžiuje.
Tyrinėjant prie Nevieriškių kaimo esantį piliakalnį, Ponų kalnu vadinamą, paaiškėjo, kad jis yra žalvario amžiaus (1 -2 tūkst. metų prieš m. e.), vadinasi, vienaamžis su kai kuriomis Egipto piramidėmis, o prie Kretuonos upelio archeologų tyrinėta neolito amžiaus stovykla – 4500metų senumo!
Lino verdenė
Ko gero, tik pėsčias vaikščiodamas gali pamatyti tos vietovės grožį, pajusti jos praeitį. O Švenčionių kraštas, nusėtas mažais ežerėliais , pamargintas miškais ir slėniais, džiuginančiais akį ramunių, builių, violetinių katilėlių, rausvų gaisrenų, mėlynų lubinų, geltonų vėgrynų palete, vertas didesnio turistų susidomėjimo.Po Sirvėtos regioninį parką mus “vedžioja" jo darbuotojas Marius Semaška. Jis čia gimęs , čia augęs, o baigęs mokslus vėl sugrįžo į gimtąjį kraštą; iš vaikino pasakojimų jauti-šita žemė jam brangi...O kad daugiau tokio jaunimo, besididžiuojančio savo gimtine!
Lino verdenės šaltinis (nuotr. valstietis.lt) (nuotr. Gamintojo)
Švenčionių aukštuma virš jūros lygio pakilusi apie 230 metrų. Ji atskiria Nemuno ir Dauguvos upių baseinus. Nuo aukštumos atsivėręs grožis primena Šveicariją.(Kodėl mes savo kraštą įpratę lyginti su kitų šalių grožiu-tarsi toks palyginimas suteiktų daugiau svarumo? )
Prie Sėtikio ežero kokį kilometrą einame pėsčiomis- miško keliuku mūsų dviaukštis autobusas, ko gero, nepravažiuotų. Kaip tyčia ima lyti. Nieko tokio, -sako geografai, pripratę keliauti bet kokiu oru, -šitas lietus skirtas nuplauti visų mokslo metų rūpesčiams. Nuostabiu ežeru ir gražiai įrengta poilsiaviete tenka pasigrožėti paskubomis. Prie pat ežero, šiek tiek aukštėliau – Lino verdenės šaltinis. Vanduo kunkuliuodamas veržiasi iš žemės. Magninis kalcis ir geležis , ištirpęs vandenyje, neleidžia jam užšalti ir per didžiausius speigus. Legenda pasakoja, kad jaunuolis, vardu Linas, pamatęs ateinančius kryžiuočius, neišsigandęs, užvedęs juos ant Sėtikio ežero ledo ir taip visus paskandinęs. Nuskendo ir pats Linas. Tuoj po to ištryškęs šaltinis, kurio vanduo gydąs nuo daugelio ligų. Ir dabar, ramią vasaros dieną, žalsvos ežero bangelės primena siūruojantį linų lauką, o kai dangus apsitraukia debesimis, švininis vandens atspalvis panašus į kryžiuočių skydus...
Legendų, sakmių apie šio krašto piliakalnius, ežerus galima paskaityti Šarūno Laužadžio knygose „Nalšios žemės paslaptys“, „Švenčionių krašto legendos“. Abi knygeles iliustravo dailininkė Gražina Didelytė.
Čia ošė ąžuolai
Pravažiuojame pro Bėlio ežerą, jo slėnyje buvusi baltų šventvietė.Dabar vasarą ten vyksta įvairios šventės. Prie Samanio ežero rymo vienišas Stanislavavo ( pavadinimas nuo ten gyvenusio dvarininko pavardės) ąžuolas. Jo kamieno apimtis-570 centimetrų, manoma, kad jam gali būti apie 500 metų. Adamavo ąžuolas, išaugęs netoli Krašuonos ežero, gali būti 600 metų, jo liemens apimtis- 7 metrai. Tai respublikinės reikšmės gamtos paveldo objektas. Anot mūsų gido, dabar Sirvėtos regioniniam parkui būdingi seni, pavieniai ąžuolai, nors senovėje, kaip rašo Č. Kudaba, čia būta ąžuolijos . Kolūkiniais laikais, vykdant melioracijos darbus, ąžuolai ėmę masiškai džiūti. Priežastis galėjusi būti ta, kad ąžuolai nemėgsta po jais sutryptos, ariamos žemės. Liko atspariausieji, daugiausia-ežerų pakrantėse.
Šventos (neįprastas pavadinimas)gyvenvietėje yra išlikusi dvarvietė. Dvaro rūmai stovi nenaudojami, užkaltais langais, o buvusiame svirne (seniausiame pastate-rasta užrašyta 1867 metų data)dabar ES lėšomis kuriamas informacinis Sirvėtos regioninio parko informacinis centras.Vėliau dvarą perpirko ( o gal paveldėjo?)Civinskiai. Marija Civinskienė 1925-1926 metais rato forma pasodino 30 liepaičių. Specialiais svarmenimis liepos buvo lenkiamos į išorę. Susidarė savotiška pavėsinė, kurioje buvo mėgstama ne tik švęsti šeimos šventes, bet ir pabūti vienatvėje. Ši liepų pavėsinė taip pat respublikinės reikšmės gamtos paminklas.
Švenčionys mena Vytauto laikus
Pats Švenčionių miestelis įsikūręs ypatingoje vietoje – sauslėnio (40 metrų gylio)dugne, kuriame tebesrūva menkas Kūnos upelis. Manoma, kad šitame slėnyje buvusi senovės baltų nalšėnų šventvietė, iš to kildinamas ir Švenčionių pavadinimas. Pagal senumą miestelis esąs toks pat kaip ir Vilnius. Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvęs Lietuvos Didžiojo kunigaikščio dvaras. 15 amžiuje Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių provaikaičiai tebegyvena ligi šiol. 1414 metais Vytautas pastatydino Visų Šventųjų bažnyčią, miestelyje yra ir stačiatikių cerkvė. Šiuo metu miestelyje gyvena apie 40 procentų lietuvių, 30- procentų lenkų, daug rusų, gudų, totorių.Lenkams užėmus Vilnijos kraštą, Švenčionys taip pat buvo lenkinami: keičiamos pavardės, miestelių pavadinimai. Štai Sirvėtos regioniniame parke buvo net trys kaimai tuo pačiu Kochanovkos pavadinimu. Vienam iš jų gyventojai grąžino anksčiau buvusį Meilūnų pavadinimą, bet tam prireikė ne tik archyvinių duomenų- ir žmonių savivokos.
Aromaterapija
1883-aisiais metais įkurtas garsusis Švenčionių vaistažolių fabrikas. Įžengus pro vartus pasklinda visus kitus kvapus permušantis valerijono ir pipirmėtės aromatas.Baltai kaip angelai aprengti apžiūrinėjame vaistažolių malūną, smulkintuvus, rūšiavimo, svėrimo, pakavimo ir sandėliavimo sales. Šiuo metu daug darbų atlieka mašinos. Sukasi gausybė ratų ratukų, o sandėlyje- įvairiausių rūšių žaliava, atvežta iš kitų kraštų.
Lietuviai vaistažoles augina vangiai, nes supirkimo kainos labai menkos. Susėdę prie didelio apvalaus stalo „degustuojame“ įvairių rūšių arbatas, pagardindami jas ekologišku medumi. Vienos gerina miegą, kitos žadina iš ryto, trečios tinka persivalgius...Kiekvienam pagal skonį ir poreikį...Prisipirkę vaistažolių, įkvėpę „aromaterapijos“, per miesto parką, kuriame stovi akmeninis paminklas Nalšios gynėjui, o tolėliau-medinė stela karo metais sušaudytiems žydams, skubame į autobusą. Laikas gena namų pusėn.
Perkūno kalno papėdėje
Tačiau pakeliui, Onutės Kluodienės paraginti, stabtelime prie Cirkliškių dvaro, įsikūrusio prie tokio pat pavadinimo piliakalnio, dar vadinamo Perkūno kalnu. Pasakojama, kad senovėje ant šio kalno stovėjusi pilis su Perkūno šventykla.Tik 1387 metais, masiškai krikštijant lietuvius, šventa giria buvo iškirsta, aukuras išgriautas. Ir tik keli seniausi ąžuolai, atlaikę visas negandas, dar mena tuos laikus. Taip pasakoja Šarūnas Laužadis knygoje “Švenčionių krašto legendos".
Tik 18 amžiuje rūmai buvo perstatyti pagal architekto Lauryno Stuokos Gucevičiaus projektą, tuo metu rūmus valdė Mastovskiai. Istorija pasakoja, kad prieš tai, XV amžiuje, dvaras priklausė Goštautams, po to-Radviloms. Iš 18 amžiaus išlikę ne tik rūmai, bet ir klasicizmo stiliumi pastatytas apskritas statinys su kūginiu stogu-tai dvaro ledainė.
Nedidelė ta Lietuvos žemė, rodos, į delnus suimama, o vis tik kiek joje dar nepažintų kampelių, neaplankytų pakraštėlių, negirdėtų istorijų. Pilkapynuose , apaugusiuose miškais, ilsisi mūsų protėviai, jų dvasia įamžinta sakmėse ir legendose- tai dvasinis kiekvienos tautos turtas, suteikiantis oraus pasididžiavimo savo tapatybe. Kiekviena tokia kelionė-gera proga pažinti savo kraštą, dvasinius tautos klodus, iš kurių verdenės galime pasisemti stiprybės sunkiausiais gyvenimo momentais.
Regina Jasukaitienė
