Vasara sostinės benamių nakvynės namuose – savotiškas poilsio metas. Šaltuosius mėnesius stengęsi išlaikyti turimas vietas „Caritas“ įkurtuose nakvynės namuose, vasaromis benamiai bando užsidirbti, prisidurti prie menkų pašalpų, išsikovoti galimybę gyventi geriau.
Eilė prie kartu su nakvynės namais įkurto dienos centro išsirikiuoja dažniausiai tada, kai greta esančioje labdaros valgykloje „Betanija“ varguoliams dalijamas maistas. Tada dienos centre susirenka kompanija žiūrinčių televizorių, verdančių kavą, arbatą, besidalijančių patirtimis. Prieš kelerius metus čia rinkdavosi kone vien vyriška kompanija, po krizės „Caritas“ dienos centre neretai galima pamatyti ir vieną kitą moterį.
Nusistebėjus, kad benamiai dažniausiai vyrai, „Caritas“ socialinė darbuotoja, atsakinga už benamių dienos centrą, Sigita Urbonaitė aiškino, kad moterys įprastai šeimyniškesnės, todėl gatvėje atsiduria rečiau. „Be to, neretai vyrai namų netenka po skyrybų, kai moteriai ir vaikams lieka didžioji dalis užgyvento turto, kai kurie turi priklausomybių, kiti yra apgaunami, praranda turtą“, – pasakojo ji.
Nesunaikinamas stereotipas
Žiemą nakvynės namuose glaudžiasi apie 70 ir daugiau gyventojų. Pernakvoję jie privalo palikti nakvynės namus, taigi, kas keliauja į dienos centrą, kas – ieškoti darbo, o kas – į gatves. Užsukusiems čia apie ne itin lengvas gyvenimo sąlygas išduoda tik benamių veidai. „Susiformavęs stiprus stereotipas, kad benamiai yra būtinai dvokiantys, apdriskę, nešvarūs. Nakvojančių pas mus mes prašome nusiprausti, susitvarkyti, kadangi jie gyvena čia ne vieni. Duodame ir drabužių“, – pasakojo S. Urbonaitė.
Ir iš tiesų, kalbėdamiesi su benamiais ne kartą suabejojome, ar tikrai šie žmonės yra tie, kuriuos Lietuvoje įprasta paniekinamai vadinti „bomžais“. Kodėl susiformavo toks stiprus ir niekaip neišnykstantis stereotipas, kad benamiai – smirdantys, apsileidę, purvini ir dažniausiai girti? „Greičiausiai todėl, kad tokių benamių tikrai yra. Jie lipa į viešąjį transportą girti, jie nesiprausia, nesirūpina savo drabužiais, neretai tokių asmenų sutrikusi psichika, dažnai jie apsvaigę. Žmonės mato būtent tokius benamius ir taip formuojasi stereotipas apie visus. Nors sutikę didžiąją dalį mūsų nakvynės namų gyventojų gatvėje niekada nepasakytumėt, kad tai benamiai“, – tvirtino „Caritas“ atstovė.
Vilniaus miesto nakvynės namai (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Darbdaviai atsuko nugaras
Ne vienas pastogės neturintis kovoja dėl geresnio gyvenimo. Didžioji dalis nakvynės namų klientų gauna vos 315 litų bedarbio pašalpas, kurios, pavyzdžiui, sostinėje net nepakaktų vieno kambario nuomai ir maistui visam mėnesiui. Ne vienas mina darbo biržos slenkstį, darbo ieškoti padeda ir socialiniai darbuotojai. Vis dėlto sunkmetis, sumažinęs atlyginimus ir nekvalifikuoto darbo pasiūlymų gausą, paliko pėdsaką ir čia. Kai dėl minimalaus atlyginimo ir darbo konkuruoja ne vienas, darbdaviai atsuka nugaras gyvenantiems nakvynės namuose. Tuo tarpu darbas šiems – bene vienintelis kelias į geresnį gyvenimą.
„Išgirsta darbdavys, kad gyvena nakvynės namuose ir atsisako darbuotojų. Benamių nenori. Matyt, galvoja, kad gers, vogs. Nors su žmogum dar nebuvo susitikęs“, – aiškino sunkumus S. Urbonaitė. Pasak jos, kai kurie, jau patyrę, kokią atmetimo reakciją darbdaviams sukelia nakvynės namų kaip gyvenamosios vietos nurodymas, gudrauja, sako netikrus adresus. Kai kuriems taip pavyksta įsidarbinti.
Koją kiša ir patirties stoka arba pernelyg seniai turėtas darbas pagal specialybę. Dalis benamių turi išsilavinimą, yra įgiję specialybę, tačiau dirbę pagal ją prieš kelis metus. Neturintiems specialybės po sunkmečio įgyti ją dar sunkiau. Darbo biržoje prašantys kursų nakvynės namų klientai išgirsta, kad lėšų tam nepakanka.
Milijoninės skolos
Benamių globos įstaigos įkurtos įvairiuose sostinės rajonuose, tad neretai gyvenantiems iš nedidelės pašalpos tenka naudotis viešuoju transportu keliaujant nuo vienų nakvynės namų ar valgyklų iki kitų. Vieni nakvynės namai ir labdaros valgykla įkurti Naujojoje Vilnioje, o kelią iki jų benamiai vadina „stebuklingu maršrutu“.
„Ne kartą teko girdėti, kad viešąjį transportą nuo Vilniaus iki Naujosios Vilnios eismo kontrolė tikrina ypač stropiai. O šiuo maršrutu ypač dažnai važiuoja benamiai, kurie ne visada turi 2,5 Lt bilietėliui“, – sakė S. Urbonaitė. Tokie „zuikiai“ kontrolieriams įkliūna kartais ir porą kartų per dieną, mat iš N. Vilnios nakvynės namų privaloma išeiti 8 valandą ryto ir grįžti galima tik vakare. Taip, esą, benamiai skatinami stengtis ir ieškoti darbo, tačiau Naujojoje Vilnioje jo nėra, tad tenka keliauti iki miesto.
„Žmonės prisirenka baudų, neturi iš ko jų sumokėti, vėliau ateina laiškai iš antstolių. Plaukia ir plaukia“, – pasakojo „Caritas“ atstovė. Įsiskolinimai auga ir ne vienas nakvynės namų gyventojas, neturintis jokio turto, įsiskolina dešimtis tūkstančių. Tačiau baudos už viešąjį transportą ne vienintelė problema.
„Ne vienas benamis tada, kai į kairę ir į dešinę buvo dalijami greitieji kreditai, prisirinko paskolų. Grąžinti jų negali nė vienas, tad sumos auga“, – atskleidė S. Urbonaitė. Benamių įsiskolinimai milžiniški. Tokie dideli, kad, sakė „Caritas“ darbuotoja, įsiskolinę iki 10 tūkst. dar turi pakankamai motyvacijos stengtis ir skolą grąžinti. Tačiau kai kurių skolos perkopia ir ženkliai didesnę sumą. „Man vienas gyventojas pasakojo, kad yra skolingas tris milijonus. Tačiau savo akimis dokumentų nemačiau. Užtat teko matyti laiškus iš antstolių kito, kuris skolingas 1,7 mln. litų“, – pasakojo mergina.
Tokias skolas sukaupę benamiai dažnai nebeturi motyvacijos ieškoti oficialaus darbo, kadangi valstybė turėtų teisę iš jų algų nuskaičiuoti dalį sumos skolų grąžinimui. „Gaunantiems minimalią algą liktų tik truputį didesnė suma nei gaunama pašalpa. Už tiek Vilniuje nepragyvensi“, – aiškino S. Urbonaitė.
Išeitis – kalėjimas?
Nakvynės namai – laikinas prieglobstis. Jų gyventojai privalo nuolat rodyti pastangas ieškant darbo, ilgalaikio prieglobsčio, gerinant savo materialinę situaciją. Nesistengiantys pradėti gyventi geriau prašomi palikti nakvynės namus ir užleisti vietą tiems, kurie laukia. Būtent su tokia padėtimi susidūrė 49 metų Nikolajus, sutiktas „Caritas“ benamių dienos centre.
„Man jau liepia išeiti. Nežinau net kur eiti. Turiu siuntimą į Naująją Vilnią, „psichuškę“, ten pagulėsiu, pailsėsiu. O tada nežinau“, – besipinančiu liežuviu žodžius rinko vyras. Neaišku, ar taip jį paveikė alkoholis, ar psichologinės problemos. Nikolajus taip pat gyvena gaudamas 315 litų pašalpą.
„Gal reikės ką nors padaryti ir į kalėjimą eiti?“ – gūžtelėjo pečiais jis. Paaiškėjo, kad trejus metus Nikolajus už smulkius nusikaltimus ir vagystes jau praleido įkalinimo įstaigoje, į kurią norėtų grįžti dabar. „Ten valgyt duoda, yra kur miegoti, šilta, – mostelėjo ranka. – Ne taip, kaip čia.“
Nikolajus (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Laukia dukros
Pažvelgę į kitą „Caritas“ nakvynės namų gyventoją, 55-erių metų Ivaną, niekada nepasakytumėt, kad šis vyras neturi pastogės. Besikalbant paaiškėjo, kad šviesių akių, smulkaus sudėjimo, nuoširdžiai apie savo praeitį, dabartį ir ateitį pasakojantis vyras 25-erius metus praleido kalėjime. Tokia praeitis – didelė kliūtis ieškant darbo.
„25 metus „sėdėjau“. Už vagystes. Išėjau iš kalėjimo, o čia nebelaukė niekas – nei šeima, nei artimieji. Nebeturėjau namų, todėl atėjau čia“, – nuleidęs galvą pasakojo vyras, jau metus gyvenantis nakvynės namuose. Statybininko specialybę turintis, savo amatą išmanantis Ivanas darbdavių nepageidaujamas. Kliūtis ne tik amžius. Darbdaviams trukdo ir tai, kad kur kas jauniau nei 55-erių atrodantis, žalingų įpročių neturintis vyras neturi nuolatinės pastogės bei turi nusikalstamą praeitį.
Kalbėdamasis su manimi Ivanas vylėsi, kad darbą jam padės susirasti darbo biržos specialistai, o tada jis jau galės išsinuomoti pastogę ir pradėti naują gyvenimą. „Kol kas labai sunku – kai darbo nėra, niekas benamių nenori, net turėdamas geriausius norus nieko nepakeisi“, – sakė jis.
Vis dėlto padėtis ne tokia bloga. Pasirodo, kad išėjusį į laisvę Ivaną surado jo dukra, gyvenanti Amerikoje. „Ji ten ištekėjo, turiu ir anūką“, – šypsojosi vyras. Spalio mėnesį jo dukra turėtų grįžti į Lietuvą ir sutvarkyti reikiamus dokumentus tam, kad galėtų tėvą pasiimti gyventi kartu. „Bėda tik, kad aš neturiu pilietybės, aš turiu leidimą gyventi Lietuvoje, – pasiguodė jis. – Bet gal viską pavyks susitvarkyti. Galėsiu su anūku būti, jį prižiūrėti, man, sakė, padės ir darbą susirasti.“
Ivanas (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Lemtinga avarija
Naujojoje Vilnioje, A. Kojelavičiaus gatvėje esančiuose nakvynės namuose prisiglaudusios Lenos istorija galėtų sugraudinti ne vieną. 37-erių metų moteris – našlaitė ir Rusijos glūdumos. Dar visai mažą ją įvaikino rusų karininko šeima, kai pačių susilauktas kūdikis neišgyveno. „Man sakė, kad mane įvaikino tik todėl, kad esu gimusi spalio 20 – kaip ir mano įtėvis“, – prisiminė Lena. Būdama 7 metų ji kartu su įtėviais atkeliavo gyventi į Lietuvą.
Idilė po kelerių metų čia ir sugriuvo. Tėvai išsiskyrė, grįžo atgal į Rusiją, o tada 20-metę Leną paliko Lietuvoje. „Pardavė turėtą butą, man paliko 2 tūkst. dolerių, pasakę, kad butui tiek užteks, ir išvažiavo“, – pasakojo moteris. Nedideliam butukui bendrabutyje tiek pinigų Lietuvos nepriklausomybės pradžioje tikrai būtų užtekę, tačiau prasidėjusi suirutė, Sovietų sąjungos griūtis tuomet sutrukdė. O vėliau ištirpo ir pinigai.
Iki pat sunkmečio pradžios Lena dirbo ir nuomojosi butą. 2007 metais moteris kartu su gyvenimo draugu planavo keliauti į užsienį, į Londoną, kur laukė darbo vieta fabrike. Visa tai turėjo būti šuolis į sotesnį ir geresnį gyvenimą, tačiau planus sugriovė patirta avarija. „Kartu su draugu šventėme. Ir pritrūkome gėrimų, – sunkiai žodžius rinko Lena. – Kokie kvailiai tada buvome – galėjome išsikviesti taksi ir nuvažiuoti į gėrimų parduotuvę. Bet ne, nusprendėm važiuoti patys.“
Jau grįžtant iš parduotuvės apsvaigęs Lenos draugas nesuvaldė automobilio ir šis rėžėsi į atvažiuojančius priešais. Sunkiausiai sužeista buvo būtent Lena, kiti avarijos dalyviai atsipirko sumušimais. „Kai atsibudau po komos, po reanimacijos, man papasakojo, kad pusantro mėnesio buvau be sąmonės, kad kelis kartus stojo širdis ir teko gaivinti. Buvau tiek nusilpusi, kad 8 mėnesius mokiausi vaikščioti iš naujo, valgyti. Nesugebėjau nieko. Po avarijos neliko nieko – nei kelionės į Londoną, nei draugo“, – nusibraukė ašaras moteris.
Lena (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
Iš ligoninės į nakvynės namus
Leną iš ligoninės išleido dar nevaikštančią ir iš karto perkėlė į nakvynės namus. Ten padedama aplinkinių ji vėl pradėjo vaikščioti, tačiau nelaimės pėdsakai liko visam gyvenimui – moters koja sutvirtina metaliniais varžtais, todėl ji nebegali dirbti stovimo darbo, turi nuolat prisėsti, pailsėti, neretai smarkiai šlubuoja. Tačiau ir patirta nelaimė neprivertė gyvenimo užgrūdintos moters pasiduoti.
„Galėčiau turėti neįgalumo grupę, gauti pašalpą, tačiau aš labai norėjau dirbti, todėl dokumentų nesitvarkiau. Pradėjusi vaikščioti, atsigavusi pasiprašiau kursų iš darbo biržos, tapau apsaugos darbuotoja. Tai buvo pats geriausias mano darbas“, – jausmingai kalbėjo Lena. Įsibėgėjus sunkmečiui moterį atleido, o gaunamos bedarbio pašalpos neužteko tam, kad ji galėtų ir toliau nuomotis butą. Taip Lena grįžo atgal į nakvynės namus.
Dabar ji gauna 315 litų bedarbio pašalpą ir padedama pažįstamų žmonių susirado darbą. Kelias dienas per savaitę jei reikės saugoti vieną Naujojoje Vilnioje esantį pastatą, kartais jį išvalyti. Moteris žada dirbti neoficialiai, priešingu atveju būtų panaikinta ir taip nedidelė valstybinė parama. Šitaip darbuodamasi, sakė Lena, ji pasistengs po mėnesio išsinuomoti savo kambarį ar butą. „Nenoriu čia gyventi, tik ne taip“, – žvelgdama į greta nakvynės namų susirinkusius benamius purtė galvą moteris.
