Taigi ar sapnuoja košmarus patys mažiausieji, kūdikiai iki 1 m., kol kas nesiimama aiškinti, o daugelį jų naktinių riksmų linkstama priskirti besikalantiems dantukams ir pilvuko diegliams.
Tuo tarpu kad košmarus sapnuoja 1-2 m. vaikai – jau neabejojama. Žinoma, tokio amžiaus mažyliai prabunda naktimis ir dėl kitų priežasčių: kai kurie pripratę būti migdomi, ir staiga nubudę nebemoka patys užmigti, taigi verksmu gali kviestis pagalbos. Kiti nubunda ir pravirksta todėl, kad nesveikuoja arba nepatogiai guli.
Tačiau jei paprastai gerai naktį miegantis vaikas staiga pabunda, ima verkti, atrodo išsigandęs ir sunkiai leidžiasi vėl paguldomas – galima beveik neabejoti, jis susapnavo košmarą. Paprastai tai įvyksta antroje nakties pusėje, kada dažniausiai pradeda lankyti sapnai.
Na, o vyresni, kalbėti pramokę vaikai dažniausiai jau ir patys pasako, jog susapnavo blogą sapną, ar net papasakoja, ką būtent sapnavo ir ko išsigando.
Iš kur ateina pabaisos?
Košmarai į sapnų karalystę paprastai ateina iš vaiko dienos ir vakaro veiklos. Ar tik mažylis prieš miegą nesiklausė jį nugąsdinusios pasakos? Mums, suaugusiesiems, devyngalvis slibinas galbūt atrodo net juokingas, o lakios vaizduotės mažylį jis gali priversti net dantimis kalenti iš baimės.
O gal jūsų vaikas prisižiūrėjo jį gąsdinančių vaizdų per televizorių? 1-2 metų vaikui kirminas iš kriauklės šveitiklio reklamos gali įvaryti daugiau baimės, nei kieme be pavadėlio lakstantis kaimyno rotveileris.
Dvimetinuko košmarą taip pat gali išprovokuoti prieš miegą patiriamas stresas. Šio amžiaus vaikai ypač domisi aplinkiniu pasauliu ir miegoti dažnai eina nenoriai. Be to, kaip tik šiame amžiuje juos ima kamuoti atsiskyrimo nuo tėvų baimė, tad neretai pats guldymas miegoti jiems jau sukelia stresą, galintį persiduoti ir sapnams.
2-4 metų vaikai košmarus sapnuoja kiek dažniau, mat kaip tik dabar užgimsta pagrindinės vaiko baimės ir ypač sparčiai vystosi vaizduotė. Tokio amžiaus mažyliams stresą gali sukelti ir jų „statuso“ pasikeitimas: higienos ugdymas nebe ant naktinio puoduko, o tualete, perkėlimas iš kūdikio lovelės į didesnę lovą ar net ir į atskirą kambarį, adaptacija darželyje.
Vyresniems, 5-8 m. vaikams, kaip teigia specialistai, viena pagrindinių košmarų priežasčių – kasdienį gyvenimą supurtęs stresas: susipyko su draugu, nepasisekė atlikti trokštamo darbelio. Ypač daug baimės gali sukelti ūmi akistata su žiauria realybe: pažįstamo ar artimo žmogaus mirtis, nelaimingi atsitikimai. Vyresni nei 5 m. vaikai itin skaudžiai gali išgyventi ir televizijos žinių, publicistinių laidų reportažuose rodomas katastrofas, nelaimes, žinias apie žuvusius vaikus (tada staiga nustoja galiojęs įprastas tėvų paaiškinimas, esą miršta tik seni ar labai sunkiai sergantys žmonės). Beje, specialistų teigimu, kartkartėmis pasitaikantys naktiniai košmarai gali būti ir tiesiog natūralia įtampos iškrova, jei vaiko gyvenime nutiko kas nors blogo ir jis dieną nesugeba išlieti susikaupusių emocijų. Mirė ar sunkiai susirgo kas nors iš artimųjų, vienas iš tėvų neteko darbo, tėvai skiriasi. Įtariate, kad tai ir yra pagrindinė vaiko blogų sapnų priežastis? Pasistenkite skirti daugiau laiko savo mažyliui, pasikalbėkite apie tai, ką jis jaučia, atsakykite į jam rūpimus klausimus, o dar geriau –kreipkitės į vaikų psichologą.
Greitoji naktinė pagalba
Mažyliui ūmai prabudus ir pravirkus naktį, be abejo, svarbiausia – jį nuraminti. Kadangi iš miegų pašokęs vaikas tikrai nėra pasirengęs rimtiems pokalbiams ar raminantiems žaidimams, pirma greitoji pagalba – artimas fizinis kontaktas. Apkabinkite, pasūpuokite, apklokite šilta antklode, jei vaikas turi mėgstamą minkštą žaisliuką – paduokite jį. Šiluma ir buvimas šalia tokiu atveju suveikia geriausiai. Jei sapnas išsisklaidė, o mažylis visai išsibudino – galima jam ką nors tyliai padainuoti, duoti atsigerti šiltos arbatėlės ar vandens.
Gali būti, kad tokiu atveju norėsite atsinešti vaiką į savo lovą ir paguldyti ten – šalia jūsų jam veikiausiai bus ramiau ir drąsiau užmigti. Tačiau būkite pasirengusi: jei naktiniai košmarai kartosis dažniau, gali susidaryti užburtas ratas: vaikas ims tyčia naktį nubusti ir verkti nebe dėl sapne patirto išgąsčio, o norėdamas įsiprašyti į jūsų lovą.
Jei mažylis moka kalbėti, kiek numaldžiusi iš sapnų pasaulio atkeliavusią baimę pakalbėkite apie tai, ką regėjo sapne, pagal situaciją nuraminkite. Tik dėmesio: frazė „tai – tik sapnas“ 1-2 metų amžiaus vaikams dar apskritai nesuprantama, o 2-5 metų mažyliams ne itin reikšminga, mat jie dar sunkiai skiria realybę nuo fantazijų ir sapno vaizdinių.
Vyresniems vaikams ši frazė jau veiksminga, tačiau jie, kaip ir suaugusieji, sapne patirtas emocijas išgyvena net labai realiai, taigi teks susitaikyti, kad artimiausiomis valandomis, o gal net ir keletą dienų, šios emocijos vis nemaloniai persekios.
Jei vaikas nenori pasakoti, ką matė sapne – neverskite jo, nes priešingu atveju sukelsite dar didesnį stresą. Neretai mažieji būtent nepasakodami apie sapną tarsi saugo realybę nuo jo: kol neištarei to balsu – tai ir lieka tik sapnu. Tad jei sapne regėjo, pavyzdžiui, kurio nors iš tėvų mirtį – vaikui gali būti pernelyg baisu tai ištarti.
Šalin, košmarai!
Vaikas nuolat sapnuoja košmarus? Jį persekioja tas pats sapnas? Nesunku nuspėti, kad mažylį realiame gyvenime kamuoja vis neišsprendžiamos problemos, tad norint išvengti blogų sapnų visų pirma reikės ieškoti ir šalinti tas ramybės neduodančias negandas.
Tačiau nutinka ir taip, kad kartą atsitiktinai košmarą susapnavęs vaikas vėliau bijo eiti miegoti, metas, kai reikia eiti į lovą, jam ima kelti įtampą ir stresą: o jei ir vėl tas sapnas aplankys?
Tokiu atveju visada galima pasitelkti fantaziją ir pasistengti garantuoti vaikui saugumą. Gal kuri nors iš išvardytų gudrybių tiks ir jums?
• Universalus būdas – kuo ramesnis vakaras ir įprasta rutina: šilta vonia, rami pasaka prieš miegą, lopšinė, jei reikia – per naktį palikta degti maža lemputė. Beje, pastaroji turi būti visai maža ir blyški, mat pernelyg ryški šviesa vaikui miegant gali išderinti jo biologinį laikrodį, nuo ko nakties miegas tik dar labiau suprastės.
• Neatidėkite vakarui rimtų pokalbių apie per dieną išgyventas neigiamas emocijas, privalomus atlikti darbus, įsipareigojimus. Apie juos geriausia pakalbėti iki miego likus bent 2-3 valandoms, o jei turite gražią tradiciją pasiplepėti su savo atžala prieš miegą – kreipkite kalbą kaip galima malonesne linkme: apie vaiko svajones, lūkesčius, norus, gerus išgyvenimus, įdomią patirtį.
• Mažylis vis tiek bijo blogų sapnų? Susikurkite juos nuvaikantį talismaną ar ritualą. Pakabinkite šalia lovos „sapnų gaudyklę“ – lengvą dekoratyvinį lanką su plunksnelėmis, patepkite vaiko ranką ar pilvuką „stebuklingu tepalu“, kuris sergės jį ir nukeliavus į sapnų karalystę (be abejo, tokius stebuklus „garantuoti“ gali ir paprastas vaikiškas losjonas), papurkškite kambaryje vandens su kokiu nors raminančiu aromatu (pvz. levandų) ir paaiškinkite, kad šis kvapas išvaiko visas pabaisas.
• Vyresniam vaikui gali padėti ir sapnų aiškinimas. Pasinaudokite liaudies išmintimi ir papasakokite, kad jei vaikas sapne krenta – vadinasi, jis auga, jei sapne numiršta artimas žmogus – vadinasi, tas žmogus ilgai gyvens. Tai gali padėti vaikui atsikratyti baimės ir net į baisų sapną pažvelgti nebe kaip į košmarą, o kaip į įdomų ir galbūt gera lemiantį ženklą.