Malonioji bivako pusė padaryta iš jau minėtos galimybės paplekšnoti per petį kokiai nors Dakaro legendai ir paprašyti drauge nusifotografuoti. Beveik visos šių lenktynių žvaigždės iš tiesų yra neįtikėtinai draugiškos. Tiesa, visiškai laisvai slampinėti po gamyklinių komandų zonas negalima, nes beveik visur verda intensyvus darbas, nemažai techninių sprendimų yra saugoma nuo pašalinių akių.
Be to, renginio rėmėjai ar atskirų regionų, kuriuos kerta varžybų maršrutas, atstovai stengiasi sukurti šventę dalyviams, dalina visokius mielus niekučius, vaišina gaiviaisiais gėrimais ar vaisiais, prekiauja suvenyrais ir t. t.
Maitinami visi stovyklos gyventojai nemokamai – tereikia prie įėjimo į gigantišką „U“ formos palapinę dezinfekuoti rankas ir dar kartą leisti nuskenuoti identifikavimo kortelę ar apyrankę. Du kartus pavalgyti vakarienę nepavyktų, tačiau to tikrai nereikia, nes siūlomos porcijos gigantiškos, o patiekalai nepriekaištingai skanūs. Pradedant trintų daržovių sriuba ir baigiant sūriais, siūlomais drauge su 200 ml „kalibro“ vyno buteliukais.
Neužsimiršti kur vis dėlto esi patekęs padeda vizitas į tualetą ar dušą. Krepšinio aikštelės dydžio paribiais išrikiuotose kilnojamose būdelėse užsibūti galima nebent už bausmę: kepinant saulei viduje karšta kaip saunoje, o kvapai, nepaisant uolių tvarkdarių pastangų palaikyti švarą, niekuo neprimena žydinčios pievos. Susiruošus praustis taip pat laukia šioks toks siurprizas, nes kareiviškoje palapinėje įrengtos dušų kabinos greičiausiai buvo gaminamos skaičiuojant, kad vidutinis statistinis Dakaro lenktynių dalyvio ūgis yra 150 cm, o pečių plotis mažesnis už pirmokėlio. Jau antrajame bivake teko matyti, kaip minėtoji dušo kabina vos netapo vieno vyruko, kompleksija nedaug nusileidžiančio Žydrūnui Savickui, spąstais – įsispraudęs į vidų lauk jis išslydo tik todėl, kad buvo spėjęs išsimuiluoti. Vanduo iš čiaupų bėga (žinoma, jei apskritai bėga) tik šaltas.
Dabar žiaurioji bivako pusė. Čia beveik visą naktį, absoliučioje daugumoje improvizuotų dirbtuvių veikia elektros generatoriai, maitinantys nesuskaičiuojamą daugybę įrankių – nuo diskinio pjūklo iki tekinimo staklių. Kai visose stovyklos pakampėse jie prabyla ir skirtingais dažniais drebina orą, atrodo, kad kažkur visai greta krinta triukšmo Niagara. Po agresyvesnių technikai greičio ruožų aplamdytos mašinos bivake dažnai reanimuojamos iki paryčių, kai vėl reikia judėti į startą. Tradiciškai šis etapas būna paženklintas derinimų variklių stūgavimo aukštame sūkių diapazone. Jei tai neištaško bandančiųjų nusnausti vilčių apie poilsį, paskutinius taškus ant „i“ sudėlioja organizatorių sraigtasparniai. Prašvitus jie išskraidina teisėjus, fotografus ir operatorius į greičio ruožus, priversdami vibruoti kiekvieną ląstelę.
Šio maratono senbuviai visa tai vadina „ypatinga Dakaro dvasia“. Naujokai – Dakaro beprotnamiu.
N40 vyrų autoklubas
