Kiek vaikų šiandien užauga miestuose, nežinodami, kaip atrodo žvaigždėmis nusėtas dangus? Kiek miestų ir priemiesčių gyventojų vakarais gali išvysti daugiau nei saujelę blankiai šviečiančių žvaigždžių ir taip suvokti tikrąjį nakties dangaus grožį?
Kai kurių mokslininkų nuomone, tamsa žmogui yra lygiai taip pat svarbi, kaip ir šviesa. Nenuostabu, kad pasaulyje vienas po kito atsiranda vadinamieji nakties dangaus draustiniai.
Jei žmogus būtų nakties gyventojas, Mėnulis ir žvaigždės jam būtų tarsi namai ir pasaulį mes matytume panašiai, kaip ir daugybė kitų naktinių Žemės gyventojų. Tačiau mes gyvename dieną, mūsų akys seniai adaptavosi prie Saulės šviesos. Tai yra esminis evoliucinis faktas, net jei mes apie tai galvojame ne ką daugiau, nei apie tai, jog esame žinduoliai arba gyvūnai. Tačiau mes sugebėjome pakeisti nakties dangų, užpildydami jį dirbtine šviesa.
Aplinkosaugos specialistų ir šalininkų teigimu, toks poveikis aplinkai nedaug skiriasi nuo, tarkime, upės užtvenkimo hidroelektrine. Nakties dangus mus pasitinka šviesa, tačiau tokia nauda turi ir neigiamų pusių. Vadinamojo „užteršimo šviesa“ poveikį mokslininkai dar tik pradeda studijuoti.
Galloway Forest parkas yra pirmasis Nakties dangaus parkas Didžiojoje Britanijoje. BBC nuotr.
Užterštumas šviesa dažniausiai atsiranda dėl prasto apšvietimo suprojektavimo, kai šviesos šaltiniai spindulius skleidžia ne tik žemyn, bet ir į viršuje esantį dangų. Aplink miestų centrus besiplečiant greitkelių tinklams, urbanizuotiems miestų ir parduotuvių kvartalams, tikrasis nakties dangus pamažu užgožiamas ir galiausiai visiškai išblėsta. Ar galima kaip nors išsaugoti šį didingą reginį?
Vienas galimų atsakymų – nakties dangaus parkai (draustiniai). 1993 metais Mičigane (JAV) buvo priimtas potvarkis, kuriuo Hudsono ežero apylinkėse leista įsteigti eksperimentinį nakties dangaus parką (angl. Dark sky park. dark sky preserve). Esminis įstatymais saugomas tokių parkų skiriamasis bruožas – tai, kad išorinis dirbtinis apšvietimas netrukdytų stebėti aplinką absoliučioje tamsoje, įskaitant tiesiog grožėjimąsi žvaigždėtu dangumi, nakties meto fotografiją ir laukinės gamtos fotografiją. Būtini dirbtinės šviesos šaltiniai, kurių negalima atsisakyti saugumo sumetimais, turi būti nukreipti į apačią; juose taip pat turi būti įrengti šviesos ekranai ir, jei tik galima, judesio jutikliai, leidžiantys išjungti žibintus tada, kai teritorijoje nevaikšto joks žmogus. Įstatymas nenumato griežtų apribojimų patiems lankytojams - jie gali su savimi nešiotis žibintus, tačiau jų yra prašoma naudotis šiomis priemonėmis saikingai, nekliudant kitiems žmonėms ir negriaunant pačios draustinio idėjos.
Šis Mičigano nutarimas savo mastais buvo vienas kukliausių tiek ketinimais, tiek savo mastu ir poveikiu. Tačiau tokių regionų plėtros šalininkai nuveikia ir daugiau. Kanados parkų administracija praėjusių metų pabaigoje paskelbė prijungianti Grasslands nacionalinį parką prie šalies nakties dangaus draustinių tinklo. Administracijos pranešime buvo rašoma: „Tai – dirbtinio apšvietimo neturinti šventovė. Tai – teritorija, kurioje išlaikoma nakties aplinka savo pačioje pirmapradėje formoje, kaip tik įmanoma. Iš daugelio privalumų galima paminėti du esminius: geresnė aplinka nakties gyvūnijai ir puiki vieta visiems, kas nori stebėti žvaigždes. Nakties dangaus draustiniai yra svarbūs florai ir faunai. Dirbtinė šviesa gali trukdyti naktiniams gyvūnams, todėl svarbu išvengti aplinkos užterštumo šviesa“. Egzistuoja ir privažių iniciatyvų. Vienas tokių pavyzdžių – Manitoulin sala (Ontarijas, Kanada), kur nakties dangaus parką prižiūri privati asociacija.
Žvaigždėtas dangus virš Owachomo tilto (Owachomo Bridge) Jutos Natural Bridges National Monument parke. Šis parkas buvo paskelbtas pirmuoju Nakties dangaus parku. „Čia jūs galite pamatyti kažką seniai užmiršto, ir galite susilieti su nakties dangumi“, sako parke dirbantis reindžeris Skotas Rajanas (Scott Ryan). Jimo Richardsono nuotr.
Kodėl gi taip svarbu apsaugoti dangų nuo perteklinės šviesos? Jau vien žinduoliams priklausančių naktinių sutvėrimų skaičius yra milžiniškas. Šviesa yra galinga biologinė jėga, ir daugelį sutvėrimų ji veikia kaip savotiškas magnetas. Efektas yra toks stiprus, jog teritoriją apšviečiantys sausumos arba jūros prožektoriai paukščius užburia tiek, kad šie skraido aplink juos tol, kol krenta nuo išsekimo. Naktį migruojantys paukščiai dažnai atsitrenkia į ryškiai apšviestus aukštus pastatus; ypač nuo to kenčia šių gyvūnų jaunikliai.
Vabzdžiai ištisais spiečiais susiburia aplink gatvių šviestuvus. Kai kuriuose Šveicarijos slėniuose įrengus apšvietimą, mokslininkai netruko pastebėti nykstančią mažųjų pasaganosių šikšnosparnių (lot. Rhinolophus hipposideros) populiaciją; teigiama, jog tam poveikio turėjo čia staiga apsigyvenę prie žibintų susikaupusius vabzdžius suryjantys šviesą mėgstantys jų giminaičiai. Kiti naktiniai gyvūnai - graužikai, oposumai, barsukai - visi maisto ieškosi daug atsargiau, nei nesant dirbtinio apšvietimo, nes pakitusiomis sąlygomis jie patys daug dažniau tampa grobiu plėšrūnams.
Kai kurie paukščiai, pavyzdžiui, juodieji strazdai ir lakštingalos, esant dirbtiniam apšvietimui pradeda čiulbėti jiems visiškai neįprastu laiku. Mokslininkai yra nustatę, jog dėl dirbtinio apšvietimo sutrumpėjusi naktis apčiuopiamai paankstina paukščių poravimąsi. Ilgesnė „diena“ leidžia ilgiau ieškoti maisto, o tai savo ruožtu daro poveikį gyvūnų migravimo įpročiams. Tai kelia savų problemų: paukščių migravimas yra glaudžiai susijęs su jų vidiniu laikrodžiu. Jei jie atvyks per anksti, sąlygos perėjimui gali būti netinkamos.
National Maritime Museum nuotr.
Perintys jūrų vėžliai mėgsta tamsesnius paplūdimius, tačiau tokių vietų jiems pasitaiko vis mažiau. Išsiritę jaunikliai paprastai veržiasi link šviesesnio ir atspindžiais „papuošto“ jūros horizonto, todėl dirbtinis apšvietimas juos sutrikdo. Vien tik Floridoje (JAV) taip kasmet žūva šimtai tūkstančių vėžlių jauniklių. Greta gerai apšviestų automobilių magistralių gyvenančios varlės ir rupūžės „pamiršta“ savo natūralius bioritmus.
Tačiau iš visų taršos šaltinių, užterštumą šviesa pašalinti tikriausiai paprasčiausia. Tinkama žibintų konstrukcija ir jų įrengimas gali iškart pakeisti situaciją geresne linkme, įskaitant ne tik geresnes sąlygas nakties gyvūnams, bet ir sumažintas energijos sąnaudas žmogui.
Nakties dangus Borrego Springs parke. Denniso Mammana nuotr.
Kadaise buvo manoma, jog užterštumas šviesa trukdė tik astronomams, kuriems reikia kaip galima aiškiau matomo dangaus vaizdo. Ir iš tiesų, pirmosios pastangos kontroliuoti dirbtinį apšvietimą buvo skirtos būtent dangaus stebėtojams. Arizonoje (JAV) esančiame Flagstaffo mieste dirbtinį apšvietimą reglamentuojantis potvarkis pasirodė prieš daugiau kaip pusę amžiaus, ir jis buvo skirtas pagerinti aukštai virš miesto įsikūrusios Lowell observatorijos darbo sąlygas. Nuo tada Flagstaffo miestas kelis kartus griežtino dirbtinio apšvietimo taisykles ir 2001 metais buvo paskelbtas pirmuoju pasaulyje Tarptautiniu nakties dangaus miestu (International Dark Sky City). Šiandien pastangos kontroliuoti šviesos taršą jau plinta visame pasaulyje. Vis daugiau miestų ar netgi ištisų šalių (pavyzdžiui, Čekijos Respublika) yra pasiryžę atsisakyti perteklinio ir nepageidaujamo dirbtinio apšvietimo.
Paukščių takas virš natūraliai susiformavusio akmeninio tilto Owachomo parke (Juta, JAV). Nuostabus gamtos paminklas yra 32 m aukščio ir 55 metrų ilgio ir vos 3 metrų storio. Ši nuotrauka buvo vienas esminių argumentų 2007 metais priimant nutarimą parką paskelbti Nakties dangaus parku. Wally Pacholka/Astropics.com nuotr.
Kitaip nei astronomams, daugumai iš mūsų skaidrus nakties dangus kasdieninėje veikloje nedaro esminės įtakos, tačiau kaip ir daugeliui kitų sutvėrimų, tamsa mums yra būtina. Tamsa, siekiant užtikrinti biologinę sveikatą ir „sureguliuoti“ vidinį biologinį laikrodį, yra būtina tiek pat kiek ir šviesa. Reguliari miego ir būdravimo kaita – vienas iš paros ritmų – yra glaudžiai susijęs su apšviestumo planetoje kitimu. Todėl šis ritmas yra fundamentaliai svarbus, ir jo pakeitimas mums atsilieptų taip pat, kaip pasikeitusi gravitacija - gal tik pasekmės pasijustų kiek vėliau.
Kontrastas: nakties metu ryškiai šviečianti Čikaga. Didžioji švytėjimo dalis sklinda nuo gatvės šviestuvų - gražiai atrodančių, tačiau prastai suprojektuotų ir skleidžiančių šviesą ne tik į gatves, bet ir į atvirą erdvę. Jimo Richardsono nuotr.
Kai kurių specialistų teigimu, pastarąjį šimtmetį žmonija atlieka nesibaigiantį eksperimentą pati su savimi, nuolat ilgindama dieną ir trumpindama naktį, taip išvesdama iš pusiausvyros natūralią žmogaus kūno reakciją į šviesą. Tai turi savo kainą – pavyzdžiui, viename mokslininkų atliktame tyrime paaiškėjo, jog egzistuoja tiesioginė koreliacija tarp moterų sergamumo krūties vėžiu ir jų aplinkos apšviestumo nakties metu.
Panašu, jog mus šviesos tarša veikia ne mažiau nei tas varles, gyvenančias greta ryškiai apšviestų greitkelių. Kaip stipriai mes savo pačių įrankiais atkertame nuo natūralios evoliucinės pusiausvyros – žvaigždžių šviesos, dienos ir nakties kaitos?
