Skandalingiausi pabėgimai iš kalėjimų (1)
Giedrė POTELIŪNAITĖ
Visame pasaulyje šiuo metu kali 9 milijonai nuteistųjų. Vakarų pasaulio kalėjimuose daugiau konforto ir atlikti bausmę kur kas patogiau nei Azijos ar Pietų Amerikos įkalinimo įstaigose, kurios garsėja kone sadistiška tvarka ir geležine disciplina. Tačiau kad ir koks patogus būtų kalėjimo gyvenimas, jis neatstos laisvės, kuri yra svarbiausiais dalykas žmogaus gyvenime. Todėl istorija žino atvejų, kai į kalėjimą patekusių žmonių noras būti laisvam buvo toks stiprus, kad jų nesustabdė nei aukštos ir sygliuotos kalėjimų tvoros, nei mirties baimė.
Apie tai rašomos knygos, kuriami filmai, dainuojamos dainos, o pasprukę nuo teisingumo vykdymo asmenys kartais laikomi vos ne didvyriais. Štai keletas pabėgimų, kurie į įstoriją įrašyti kaip patys įspūdingiausi ir neįtikimiausi.
Deividas Maknilanas, kuriams dabar 53 metai, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo vienas iš stambiausių narkotikų prekeivių. Iš Indijos į Australiją jis gabeno hašišą. Davidas buvo nusipirkęs namus Londone, Briuselyje, Bankoke. Juose buvo įkurdinti asmenys, atsakingi už narkotikų priėmimą ir tolimesnį eksportą arba platinimą šalyje. Pinigais tiesiog lyjo. Tačiau viskam anksčiau ar vėliau turi ateiti pabaiga. Pirmą kartą D. Maknilanas buvo sulaikytas Australijoje dėl keliavimo suklastotais pasais, kurių turėjo 30... Australijos kalėjime jis atliko jam skirtą bausmę.
Išėjęs iš kalėjimo, D. Maknilanas buvo įpareigotas niekur neišvykti, tačiau jau netrukus nuskrido į Tailandą. Čia 1996 metais jis vėl buvo sulaikytas, apkaltintas narkotikų gabenimu ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos Klong Premo centriniame kalėjime.
Sužinojus nuosprendį, D. Maknilanas sumanė planą žutbūt ištrūkti iš vieno labiausiai saugomų kalėjimų pasaulyje, vėliau virtęs vienu įspūdingiausių pabėgimų. Iš narkotikų verslo D. Maknilanas buvo susikrovęs tokius pinigus, kad netgi patekęs į ypač griežta tvarka garsėjantį Bankoko kalėjimą gyveno kaip tikras ponas - turėjo virėją, tarnus ir savo biurą. Jis nepagailėjo šimta tūsktantinių sumų, kad "nepastebimai" į kalėjimą jam būtų atgabentas metalo pjūklelis ir kopėčios iš bambuko. Pjūkleliu brūžinti savo kameros grotas jis pradėjo dar liepos pabaigoje, o vieną rugpjūčio naktį pagaliau jas nupjovęs, pasinaudodamas bambukinėmis kopėčiomis, perlipo 4 apsaugines sienas ir tapo pirmuoju vakariečiu, pabėgusiu iš šio kalėjimo. Persiropštęs per tvoras, D. Maknilanas sėdo į taksi ir nurūko į oro uostą, pasinaudojęs dar vienu suklastotu pasu, sėdo į pirmąjį lėktuvą, skrendantį į Singapūrą, ir po 4 valandų jau buvo laisvas žmogus.
Garsusis narkotikų prekeivis dar du kartus buvo sulaikytas Pakistane ir Rusijoje, tačiau 1999 metais sėkmingai grįžo į vaikystės namus Londone, kur iki pat šiandienos mėgaujasi laisve, tapęs tikra įžymybe. D. Maknilano autobiografinė knyga "Pabėgimas", kurioje jis aprašo savo kelią į laisvę, išliaupsinta kritikų ir išgirta pirkėjų, ilgą laiką buvo perkamiausiųjų sąrašuose.
Dvigubo agento įtaigos menas
Skandalingiausi pabėgimai iš kalėjimo (2)
Už tai, kad garsusis dvigubas britų agentas Džordžas Bleikas išdavė sovietams šimtus britų šnipų, 1961 metais buvo nuteistas kalėti 42 metus. Bausmę jis turėjo atlikti Vormvudo "super saugiame" kalėjime. Tačiau šiame kalėjime dvigubas agentas, vadintas kodiniu M16 slapyvardžiu, išbuvo tik 5 metus. Pasinaudodamas visa patirtimi ir įtaigos menu, kurį įvaldė dirbdamas agentu, Dž. Bleikas įkalbėjo kartu kalinčius kalinius padėti jam pabėgti. Petas Potlis ir Michaelis Randlis už priklausymą liberalams aktyvistams ir anarchistinių idėjų skleidimą buvo nuteisti kalėti 18 mėnesių. Dž. Bleikas ne vieną savaitę pasakojo savo „liūdną istoriją“, pabrėždavo, jog jam skirta tokia didelė bausmė esanti visiškai nepelnyta, todėl anarchistų pareiga - jam padėti. Galop jiedu sutiko agentui pagelbėti. Pabėgimo detalės paslaptyje buvo saugomos net 22 metus, tačiau sklido kalbos, kad Dž. Bleikui pasprukti galėjo padėti KGB. Kiti sakė, kad čia nagus prikišo Anglijos saugumo agentai ir tik 1988 metais P. Potlis bei M. Randlis prisipažino, kaip buvo vykdomas pabėgimas.
Planuojant Dž. Bleiko išlaisvinimą, prie dviejų "geraširdžių ir gailestingų" liberalistų prisidėjo ir Šonas Burkas, kuris už bombos nusiuntimą policijos pareigūnui buvo įkalintas 7 metams. D korpusas, kuriame buvo įkalintas D. Bleikas, buvo arčiausiai kalėjimo sienos. Kalėjimo korpusai turėjo didelius gotikinius langus, kurie buvo sudaryti iš mažų mozaikinių stikliukų, sutvirtintų metaliniais rėmais. Š. Burkas sumąstė, kad kaip tik išlindęs per langą Dž. Bleikas galėtų pabėgti iš kalėjimo niekieno nepastebėtas, o iš lango išėmus dvi stiklines mozaikas ir vieną metalinio rėmo dalį tarpas būtų pakankamai didelis Dž. Bleikui pralįsti. Dvi dienas prieš pabėgimą Š. Burkas padarė lange angą ir užklijavo ją lipnia juosta, kad niekas nepastebėtų. Pabėgimui pasirinktas šeštadienio vakaras, kai visi kaliniai ir daugelis prižiūrėtojų mėgaudavosi filmais per televiziją. Išlindęs per angą lange ir patekęs į kalėjimo kiemą, Dž. Bleikas turėjo prasmukti pro aplink kalėjimo pastatą patruliuojančius budėtojus, Š. Burkas buvo paskaičiavęs, kad kol jie apeina aplink kalėjimą, laiko užsiropšti ant tvoros tikrai pakaks. Dar viena bėda buvo sargybinio bokštelis, kuriame budintis pareigūnas nuolat stebėjo kalėjimo teritoriją, bet ir šitą problemą S. Burkas išsprendė. Apsimetęs, jog prieš išeidami iš kalėjimo jis nori būti puikios fizinės būklės, jis kiekvieną dieną ėmė bėgioti po kalėjimo kiemą krosus, o "sportuodamas" skaičiuodavo, kiek laiko trunka budėtojų apėjimas aplink pastatus, kiek laiko sargybinis iš bokštelio stebi vieną pusę, kiek - kitą, kiek užtrunktų aliarmo įjungimas ir sustiprintų pajėgų pasirodymas kalėjimo kieme, kurioje vietoje geriausiai numesti virvines kopėčias, kuriomis Dž. Bleikas pasiketų tvoros viršų. Š. Burkas nusprendė, jog net jeigu Dž. Bleikas bus pastebėtas bokštelyje tupinčio sargybinio, kol išgirdę pavojaus sireną prisistatys pareigūnai, Dž. Bleikas jau bus anapus tvoros...
Pabėgimo dieną visus planus ir brėžinius bendrai sudegino ir ėmėsi įgyvendinti pasprukimą. Viskas ėjosi pagal planą, tik nušokęs nuo 3 metrų aukščio kalėjimo tvoros, Dž. Bleikas susilaužė koją. Bet vis tiek jis nubėgo iki netoliese stovinčio automobilio, kurį irgi buvo parūpinęs Š. Burkas, ir buvo nugabentas į slėptuvę. Čia slaptasis agentas buvo perduotas į P. Potlio ir M. Randlio globą. Bet staiga pasikeitė iki tol taip aktyviai talkinusio Š. Burko elgesys. Išėjes iš kalėjimo keletu dienų anksčiau negu pabėgo Dž. Bleikas, jis buvo pažadėjęs suklastotu pasu išvežti bėglį į arabų šalis. Tam agentas sėdėdamas kalėjime net išmoko arabų kalbos, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jokio paso Š. Burkas gauti negali ir net nelabai stengiasi... Vėliau paaiškėjo, kad S. Burkas siuntinėdavo užuominas policijai apie tai, kur slepiasi bėglys, kaip jam pavyko pasprukti ir kada geriausiai jį sulaikyti. Vėliau S. Burkas prisipažins, kad taip elgdamasis norėjo išgarsėti ir pralobti.
Nepavykus idėjai pasprukti iš šalies su suklastotu pasu, D. Bleikas iš Anglijos buvo išgabentas paslėpus jį šeimyniniame kempingo autobusiuke. Apsimetę turistais, po savo daiktais agentą paslėpė M. Randlio šeimos draugai. 1966 metais gruodžio mėnesį agentas M16 atsidūrė Rytų Vokietijoje ir tapo laisvu žmogumi. Vėliau jis emigravo į Rusiją, kur iki šiol laikomas didvyriu - 2007-aisiais prezidentas Vladimiras Putinas jį apdovanojo ordinu. Beje, apie pabėgimą iš kalėjimo Dž. Bleikas, kuriam dabar 87 metai, taip pat parašė didelio dėmesio susilaukusios knygos.
26 bankus apiplėšęs naujasis Robin Hudas Skandalingiausi pabėgimai iš kalėjimų (3)
Džonas Herbertas Dilindžeris 1930 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pats garsiausias bankų plėšikas. Iki atsidurdamas Indianos valstijos kalėjime, jaunas plėšikas buvo subūręs visą gaują, apiplėšęs 26 bankus ir pavogęs daugiau negu 300 000 dolerių! Dž. Dilindžeriui teko pabuvoti ne viename kalėjime, tačiau jam pavykdavo ilgai ten neužsibūti. Pavyzdžiui, iš Ohajo valstijos Limos kalėjimo jį išvadavo sėbrai, nušovę šerifą Džesį Sarberį.
Na o iš Indianos kalėjimo Dž. Dilindžeris nusprendė pasprukti savarankiškai. Planas buvo labai paprastas, bet kartu genialus. Jis iš medžio (kiti šaltiniai teigia jog iš muilo) pasigamino šautuvo imtaciją, o kad atrodytų tikroviškiau, nudažė ją... juodu batų tepalu. Tada ėmė laukti tinkamo laiko savo planui įgyvendinti. Tokia diena atėjo 1934 metų kovo 3-ąją - nutaikęs "šautuvą" į anapus grotų budinčius sargybinius, įžulusis plėšikas pareikalavo atrakinti kameros duris. Apstulbę sargybiniai uoliai vykdė visus Dž. Dilindžerio nurodymus, kol patys liko užrakinti jo kameroje, o gudruolis, pasičiupęs dabar jau tikrus jų ginklus, išnyko iš akių.
Vos ištrūkęs į laisvę, jis įšoko į šerifo automobilį, stovėjusį greta saugiausiu valstijose kalėjimu tituluojamo pastato, kurį saugojo sustiprintos policijos ir kariuomenės pajėgos, ir nurūko Čikagos link.
Garsiojo bandito ieškojo net FTB. Nors teisėsaugininkai vis lipdavo jam ant kulnų, bėglys sugebėjo aplankyti ir savo merginą, su ja vėliau slapstėsi nuo policijos, kol ji buvo suimta. Taip pat svečiavosi pas savo tėvus Indianos valstijoje, spėjo apiplėšti policijos nuovadą, dalyvauti bent 3 susišaudymuose, kol per vieną iš tokių susišaudymų su policija, praėjus 5 mėnesiams nuo pabėgimo iš kalėjimo, 31 metų plėšikas buvo nušautas.
Indijanoje žmonės iki šiol pasakoja apie Dž. Dilindžerį visokiausias legendas - juose įžūlus nusikaltėlis jau virtęs geru, dosniu ir... nekaltu žmogumi, tam tikru Robinu Hudu, plėšusiu iš bankų turtuolių pinigus ir dosniai besidalinusiu su neturtėliais.
Genijus sprunka iš Alkatraso
Skandalingiausi pabėgimai iš kalėjimų (4)
Vienu įspūdingiausių visų laikų išsilaisvinimu laikomas pabėgimas iš Alkatraso kalėjimo, kurį 1962 metų birželio 11 dieną kartu su broliais Anglinais įvykdė Frankas Li Morisas. Apie pabėgimą iš Alkatraso kuriamos dainos, pastatytas filmas, kuriame F. Moriso vaidmenį atliko garsus Holivudo aktorius Klintas Istvudas. F. Morisas jau būdamas 13 metų sėdėjo kalėjime už narkotikų platinimą bei ginkluotą apiplėšimą. Neįtikėtinai aukšto intelekto (manoma, kad jo koeficientas buvo 133) nusikaltėlis Alkatrase atsidūrė 1960 sausio 20 dieną už tai, jog jau dešimtis kartų mėgino sprukti iš kitų įkalinimo įstaigų, kuriose jam teko pabuvoti. Vos įžengęs į šią tvirtovę, kuri pastatyta ant uolų saloje iš visų pusių apsuptoje ledinio Ramiojo vandenyno, F. Morisas ėmė planuoti didįjį pabėgimą. Alkatraso kalėjime, esančiame netoli San Francisko pakrantės, kaliniai buvo laikomi nuo pilietino karo Amerikoje laikų, o 1934 metais ši tvirtovė buvo perstatyta ir tapo saugiausiu pasaulyje kalėjimu – iš jo ištrūkti pavyko tik F. Morisui. Kalėjime buvo kalinami valstybei pavojingi asmenys, serijiniai žudikai, tokie gangsteriai kaip Al Kaponė ir tie, kuriems iš kitų įkalinimo įstaigų pavykdavo pabėgti. Kad kas nors galėtų pasprukti iš Alkatraso, buvo neįsisvaizduojama - visa kalėjimo teritorija buvo aptverta keliomis aukštomis plieninėmis ir akmeninėmis tvoromis, apstatyta daugybe sargybos bokštų. Kalėjimo viduje buvo įvestos geležinės tvarkos taisyklės, kas dieną vykdomi dešimtys kamerų patikrinimų. Vis dėlto, 36 kaliniai yra bandę pabėgti 14 kartų – aišku, visi jie buvo sugauti.
1962 metų birželio 11 dieną per eilinį patikrinimą prižiūrėtojai nustėro išvydę, jog trijų kameros draugų lovose vietoj jų paguldytos iš plastiko padarytos lėlių galvos. Nedelsiant buvo užrakintos visos kalėjimų durys ir pradėtos kruopščios pabėgėlių paieškos. Apie pabėgimą pranešta ne tik pakrančių apsaugos pareigūnams, bet ir FTB, kone visoms šalies policijos nuovadoms, kalėjimų vadovybėms. Kuo toliau aiškėjo pabėgimo detalės, tuo labiau priblokšti jautėsi visi ant kojų sukelti pareigūnai.
Kruopštus pabėgimo planas buvo įgyvendinamas su stebėtinu užsispyrimu. Savo kameros gale F. Morisas su broliais Anglinais ėmė gremžti skylę, kuria vėliau nusigavo iki ventiliacijos angų. Skylei gremžti nuteistieji naudojo visus įmanomus daiktus - senus skutimosi peiliukus, iš siurblio motoro padarytus grąžtus, šaukštus ir kitus įrankius. Skylę, kuri tolydžio didėjo, kameros draugai slėpė kuo sugalvodavo - užstatydavo lagaminais, sukraudavo savo daiktus ir drabužius, užstumdavo baldais. Anga nusigavę iki tarnybinio niekieno nesaugomo koridoriaus, per jį kaliniai patekdavo ant vieno iš kalėjimo kamerų bloko stogo. Čia dairydamiesi, ar niekas jų nemato, sugebėjo iš pavogtų ar kitų kalinių atiduotų daiktų pasigaminti ne tik plaustą, gelbėjimosi liemenes, bet ir plastmasines galvas su tikrais plaukais, kurias vėliau paliko savo lovose sargybiniams apmulkinti. Bėgliai dirbdavo nuo pusės šeštos iki devintos vakaro, kol kalėjime buvo išjungiamos visos šviesos.
Po ilgų mėnesių kruopštaus darbo F. Morisas su broliais Anglinais buvo pasiruošę pabėgimui. Sulaukę maždaug antros valndos nakties, jie veltiliacijos angomis, nuėmę jų groteles, nusigavo ant kalėjimo stogo. Tada stogu priartėjo prie vielomis apjuostos mūro tvoros ir, nuo stogo ją peršokę, atsidūrė kitapus kalėjimo teritorijos, ant aukšto skardžio. Priešakyje jų laukė aukštomis bangomis gąsdinanti jūra. Bėglių planas buvo plaustu nusigauti iki Angelo salos, ten pailsėti ir apėjus iš kitos pusės, plaukti link Marino. Ten pavogti automobilį, pasikeisti drabužius, nukniaukus juos parduotuvės, ir skirstytis savo keliais. Ar bėgliams pavyko įgyvendinti savo planą, niekas nežino iki šiol...
Bėglių plaustas buvo rastas sudužęs prie salos krantų. Prie plausto rastas ir krepšys su brolių Anglinų daiktais. Skeptikai abejoja, ar F. Morisui ir jo bendrams pavyko išlikti gyviems - greičiausiai jie nuskendo bandydami pasiekti išsvajotąją Angelo salą.
Užgrobtas kalėjimas
Skandalingi pabėgimai iš kalėjimų (5)
Vienas įspūdingiausių pabėgimų iš kalėjimo iki šiol airių vadinamas "didžiuoju pabėgimu", buvo įvykdytas 1983 metų rugsėjo 25 dieną. Tądien iš Šiaurės Airijoje esančio Meizo kalėjimo paspruko 38 Airijos respublikonų armijos (IRA) grupuotės nariai.
Be jokių abejonių, iki 1983 metų Mazo kalėjimo buvo saugiausias Europoje. Jis visas buvo apjuostas beveik 5 metrų aukščio betonine tvora, o kiekvienas korpusas atskirai dar kartą aprazgytas kone 6 metrų aukščio sienomis, kurių viršuje buvo nutiestos spygliuotos vielos. Visi kalėjimo vartai buvo pagaminti iš plieno ir valdomi elektronikos prietaisų.
Grupė kalinių pabėgimą planavo ne vieną mėnesį. Du iš jų - Bobas Storėjus ir Džeris Kelis - buvo įdarbinti pasiuntiniais H7 korpuse, kuriame ir kalėjo, o vėliau pabėgo. Pasinaudodami savo darbu, jie sugebėjo išsiaiškinti apsaugos sistemų silnąsias vietas ir įsigabenti į kalėjima net 6 šaunamuosius ginklus.
Pabėgimo planą grupė IRA narių pradėjo įgyvendinti pusė trijų nakties. Nukreipę ginklus į korpuso viduje patruliuojančius prižiūrėtojus, kaliniai paėmė juos įkaitas ir neleido nutolti nei per žingsnį, kad šie nespėtų paspausti aliarmo mygtukų. Priešintis bandę pareigūnai buvo nužudyti - vienas nudurtas peiliu, kitas žuvo nuo smūgio į pakaušį, o vienas sargybinis sugebėjo likti gyvas po to, kai Dž. Kelis šovė jam į galvą. Per 20 minučių kaliniai užgrobė visą H7 korpusą, o pavojaus mygtukas taip ir liko nepaspaustas. Kaliniai privertė pareigūnus nusivilkti drabužius, atiduoti mašinų raktelius ir dar smulkiai papasakoti, kaip ir kokiu keliu sprukti kuo toliau nuo kalėjimo. Keletas iš kalinių buvo palikti saugoti prižiūrėtojų, o didžioji dalis ėmėsi įgyvendinti antrosios pabėgimo plano dalies.
Pusė keturių nakties prie galinių užgrobto korpuso vartų privažiavo maisto produktus atgabenęs sunkvežimis. Vairuotojas nustebo, jog jo nepasitinka sargyba ir aplink nesimato nė gyvos dvasios, tačiau netrukus prie sunkvežimio išdygęs kalinys Brendonas Makfarleinas vairuotojui paaiškino, kad kalėjimas yra užgrobtas kalinių, o jam teks "garbė" tuos kalinius iš kalėjimo išgabenti. Vairuotojas buvo įspėtas, kad jeigu imsis neapgalvotų žingsnių ir bandys pabėgti arba pranešti apie savo keleivius policijai, 30 metų kalėti nubaustas Dž. Kelis neabejodamas paleis kulką jam į galvą, mat neturi ko prarasti. Į sunkvežimio galą įsiropštė 37 kaliniai, o vadas Dž. Kelis gulėjo ant sunkvežimio kabinos grindų, nutaikęs ginklą į vairuotoją.
Sunkvežimis link pagrindinių kalėjimo vartų pajudėjo apie ketvirtą valandą, kai į darbą pradėjo rinktis rytinės pamainos prižiūrėtojai. Kaliniai, persirengę pareigūnų uniformomis iššoko iš sunkvežimio, užpuolė vartus saugojusius pareigūnus ir laukė kiekvieno, įeinančio į kalėjimo teritoriją. Kiekvienam į galvą buvo nukreipiamas pistoletas ir jis būdavo grūdamas į vartų sargybos būdelę, prie kitų įkaitais laikomų keliolikos pareigūnų.
Kalėjimo viduje likę ir keleto kalinių prižiūrimi darbuotojai ėmė maištauti ir vienam jų pavyko nuspausti sireną, bet po akimirkos ji buvo išjungta, o kai iš kito kalėjimo korpuso paskambino Meizo vadovai, jie buvo informuoti, kad įvyko klaida ir signalas įsijungė netikėtai. Tai pranešė vyresnysis prižiūrėtojas, kuriam į kaktą buvo įremtas ginklas... Į darba rytinėje pamainoje atvykęs prižiūrėtojas Džeimsas Feris pakliuvo tiesiai į kalinių rankas, tačiau sugebėjo pasprukti ir pasileido bėgti link šalia pagrindinių vartų įrengto pagalbos įtaiso, bet sukniubo iki jo likus vos metrui. Vienas kalinių pasivijo D. Ferį ir nudūrė jį trimis peilio dūriais.
Vis mėginę atidaryti pagrindinius vartus bėgliai šiaip ne taip juos atplėšė ir sušokę į sunkvežimį laukė savo sėbrų, kurie buvo palikti saugoti prižiūrėtojų. Kaip tik tuo metu nuaidėjo pavojaus signalas, bet buvo per vėlu. Du iš pareigūnų savo mašinomis bandė užblokuoti bėglių sunkvežimiui kelią, tačiau laisvės ištroškę bėgliai taranavo pareigūnų automobilius ir, iššokę iš sumaitoto sunkvežimio, puolė bėgti.
Kai pagaliau buvo uždaryti visi kalėjimo išėjimai, 35 kaliniai jau buvo už kalėjimo tvoros. Juos turėjo pasitikti IRA nariai ir susodinę į automobilius išvežioti po slėptuves, bet kadangi pabėgimas nepavyko tiksliai pagal planą, laisvėje bėgliai atsidūrė 5 minutėmis per anksti ir niekas jų nelaukė... Jie išsiskirstė ir kas tranzuodamas, kas bėgdamas miškais ar šliauždamas pakelių grioviais spėjo išsilakstyti, kol prasidėjo masiniai policijos reidai.
Po "didžiojo pabėgimo" buvo priversti atsistatydinti keletas aukštų Šiaurės Airijos valdžios pareigūnų. Kaltė dėl pabėgimo buvo suversta kalėjimo darbuotojmas ir net ji projektavusiems architektams. Iki 1992 metų buvo sugauti 24 bėglys, dar trys neišgyveno, o du - Symusas Kembelas ir Džerardas Fryersas - liko nesurasti iki šiol.
