Centrinės Azijos regiono dalis prie Kaspijos jūros, kaip ir kitoje jūros pusėje esantis Azerbaidžanas, turtinga energetinių išteklių. O kur gausu žaliavų klodų, ten link krypsta ir mūsų kaimynės Rusijos interesai.
Rusijos Federacija, valdant ir Vladimirui Putinui, ir dabartiniam prezidentui Dmitrijui Medvedevui, vamzdynus laiko viena reikšmingiausių strategijos įgyvendinimo priemonių. Naftotiekiai ir dujotiekiai šiai milžinei leidžia projektuoti tiek ekonominę, tiek ir politinę galią Europoje ir Azijoje. Viena svarbiausių Rusijos interesų zonų – Centrinės Azijos regionas. Per Rusijos teritoriją iš Centrinės Azijos driekiasi Tengizo–Novorosijsko naftotiekis. Jis jungia naftos telkinius vakarų Kazachstane ir Rusijos Juodosios jūros uostą Novorosijską. Naftotiekis pradėtas statyti 1992 metais. Šis vamzdynas yra artimiausias kelias Kazachstano naftai patekti į pasaulinę rinką. Novorosijsko uoste nafta pakraunama į tanklaivius ir plukdoma į įvairiausius pasaulio kampelius, tarp jų ir į Būtingės naftos terminalą. Tengizo–Novorosijsko dujotiekis laikomas vienu saugiausių iš einančių per Kaukazo regioną, mat jis aplenkia nestabilią Čečėniją. Tikėtina, kad šio vamzdyno neištiks Baku–Novorosijsko naftotiekio likimas, kuris 1994 m. buvo susprogdintas. Naftotiekis Tengizas–Novorosijskas yra ne tik pelningas tiek Rusijai, tiek Kazachstanui, bet ir strategiškai svarbus politiškai. Rusija tikisi per 40 naftotiekio eksploatacijos metų iš mokesčių ir tranzito tarifų gauti apie 20 mlrd. JAV dolerių pajamų, o Kazachstanas turėtų gauti apie 8,2 mlrd. dolerių mokesčių. Pirmasis statybos etapas buvo baigtas 2003 metais, o jau nuo 2006 metų šis naftotiekis veikia visu pajėgumu ir kasmet transportuoja apie 32 mln. tonų naftos. 2008 metais Kaspijos vamzdynų konsorciumo valdomas naftotiekis perpumpavo 31,47 mln. tonų naftos. Užbaigus antrąjį statybos etapą (planuojama 2012 metais), naftotiekio galia turėtų padvigubėti ir siekti net 67 mln. tonų naftos per metus.
Tengizo–Novorosijsko vamzdynas svarbus Kremliui, nes tai alternatyva naftotiekiams, kurie aplenkia ir ateityje aplenks Rusiją. Be to, ši trasa pakankamai pajėgi, tad alternatyvų naujiems naftotiekiams iš Kazachstano nėra labai daug… Dalyvaudama tokiuose ar panašiuose projektuose Rusija pranašesnė už Europos Sąjungą: ir ji, ir Centrinės Azijos šalys buvo Sovietų Sąjungoje, ir beveik su visomis jomis Rusija išlaikė artimus ekonominius ir politinius ryšius.
Kokią didelę tiek politinę, tiek ekonominę įtaką daro Rusija, supranta ir Centrinės Azijos bei Pietų Kaukazo valstybės. Heidaras Alijevas, buvęs Azerbaidžano prezidentas, ne kartą sakė, kad jo valdoma šalis niekada nebus visiškai priklausoma nuo Kremliaus malonės naftos tiekimo srityje. Tokios pat pozicijos laikosi ir jo sūnus Ilhamas Alijevas, dabartinis Azerbaidžano prezidentas. Tokie pareiškimai buvo naudingi Vakarų investuotojams. Taip atsirado Tengizo–Novorosijsko naftotiekio alternatyva – vamzdynas Baku–Supsa (Juodosios jūros uostas Gruzijoje). 1996 metais prasidėjo Baku–Supsos naftotiekio tiesimas. Projekto įgyvendinimas kainavo per 550 mln. JAV dolerių. Pagrindinis naftotiekio Baku–Supsa trūkumas yra susijęs su saugumu: jis eina šalia neužgęstančių konflikto židinių – Kalnų Karabacho ir Abchazijos. Tačiau tai nesustabdė Vakarų investuotojų. Kompanija „British Petroleum“ numojo ranka į pavojus ir sumokėjo milžiniškus pinigus, kad turėtų alternatyvų naftotiekį į Vakarus, aplenkiantį Rusiją. Naftotiekis Baku–Supsa buvo pradėjo veikti 1999 metais. 2006 m. „British Petroleum“ jį sumanė remontuoti ir tam išleido 53 mln. JAV dolerių. Šio vamzdyno pajėgumas – apie 7 mln. tonų per metus, nuo jo atidarymo iki remonto darbų buvo perpumpuota apie 56 mln. tonų naftos. Nors 2008 metų birželį vamzdynas po kapitalinio remonto buvo atidarytas, stabilus naftos tiekimas neprasidėjo. Rugpjūtį kilus konfliktui Pietų Osetijoje, „British Petroleum“ saugumo sumetimais naftotiekį uždarė. Mat bijota, kad jo neištiktų Baku–Tbilisio–Džeichano naftotiekio likimas: šis buvo susprogdintas pirmosiomis konflikto Kaukaze dienomis.
Baku–Tbilisio–Džeichano vamzdynas taip pat aplenkia Rusijos teritoriją, tad sprogimas jame nėra atsitiktinis. Nors Rusijos kariuomenė neigia bombardavusi naftotiekį, beveik neabejojama, kad sprogimai strateginiame vamzdyne – sąmoningas Rusijos armijos veiksmas. Baku–Tbilisio–Džeichano naftotiekis – didžiausias regione, diduma jo eina per Turkiją, kuri yra stipriausia Rusijos varžovė dėl Centrinės Azijos naftos transportavimo tinklų. Turkijos ir JAV interesai – artimi. 1993 metais Turkijos ir Azerbaidžano pasirašyta sutartis dėl naftos transportavimo puikiai atitiko JAV geopolitinius interesus: visų pirma buvo išvengta vamzdynų trasos per Rusiją ir Iraną, antra – tai padidino energetinę Turkijos galią. Pirminis Turkijos naftotiekio projektas turėjo eiti ne per Gruziją, o per Armėniją. Tokia trasa būtų buvusi trumpesnė ir jungusi kitų vamzdynų dalis, taip būtų sumažinamos statybos išlaidos, tačiau įgyvendintas projektas buvo patrauklesnis dėl kelių priežasčių. Visų pirma Gruzijos ir Azerbaidžano santykiai yra daug geresni nei Azerbaidžano ir Armėnijos, be to, Armėnija negali užmiršti turkų vykdyto genocido. Gruzijos politinis stabilumas tada buvo didesnis ir, svarbiausia, buvo garantuotas JAV palaikymas. Taip atsirado reali galimybė Jungtinėms Valstijoms didinti galią Kaukazo regione, prie pat Rusijos sienų.
Baku–Tbilisio–Džeichano naftotiekis pradėjo veikti 2005 metais, tiesimas kainavo apie 4 mlrd. JAV dolerių. Kaina didelė, tačiau vamzdyno pajėgumas – net 50 mln. tonų naftos per metus, be to, trasa bus eksploatuojama 40 metų. Kad šiam milžinui nepritrūktų naftos, 2005 metais buvo sutarta, kad 2008-aisiais bus pradėtas statyti naftotiekis Kaspijos jūros dugnu iš Kazachstano miesto Aktau į Baku (šiuo metu nafta iš Aktau į Baku transportuojama tanklaiviais). Vamzdynas iš Aktau bus prijungtas prie Baku–Tbilisio–Džeichano trasos. Šias trasas sujungti planuojama jau 2011 metais. Taigi Kazachstanas Vakarams parduos apie 25 mln. tonų naftos kasmet, o ateityje šis skaičius išaugs iki 38 mln. tonų per metus. Pagrindiniai Baku–Tbilisio–Džeichano naftotiekio šeimininkai yra „British Petroleum“ (valdo 30 proc.) ir Azerbaidžano valstybinė naftos kompanija (25 proc.). Taip pat į šį vamzdyną yra investavusios dar 9 (3 iš jų – JAV) stambios pasaulinės energetikos kompanijos. Koks svarbus šis naftotiekis JAV geopolitikai, mums atskleidžia buvusio JAV valstybės sekretoriaus Colino Powello žodžiai: „Tai buvo ne tik įtakos didinimas prie Rusijos sienų, bet ir parama Turkijai – NATO sąjungininkei, siekiant pagerinti santykius su ja, padidinti įtaką ir riboti Rusijos priėjimą prie energetikos išteklių. Žvelgiant iš ekonominės pusės, šis naftotiekis užtikrintų stabilias įplaukas į valstybių biudžetus, tarp jų ir Gruzijos (iš tranzitinių tarifų mokesčių), o tai leistų mažinti priklausomybę nuo Rusijos ekonominėje erdvėje. JAV pozicija šio naftotiekio atžvilgiu leido laimėti dvigubą pergalę regione: pirmiausia sumažino Rusijos įtaką, antra – naftotiekis nebuvo nutiestas per Irano teritoriją ir taip Iranas nesutvirtino savo pozicijų (geopolitinių ir ekonominių) regione.“ Tad galime teigti, kad ši naftotiekio trasa yra gerai apgalvotas strateginis JAV žingsnis, kuris leidžia Amerikai daryti didžiulę įtaką regiono raidai. Ekonominius padarinius pajuto ir Rusija, nes Baku–Tbilisio–Džeichano naftotiekis vien dėl transportavimo galimybių sumažino, o laikui bėgant gal ir nutrauks, naftos tiekimą iš Azerbaidžano į Novorosijską.
Kiekviena šalis, dalyvaudama įvairiausiuose projektuose, siekia naudos. Šie trys aprašyti naftotiekiai – ne išimtis. Visi pavyzdžiai atskleidžia tam tikros šalies geopolitinius interesus Centrinėje Azijoje. Po naftotiekių statybos Azerbaidžanas ne tik sustiprino naftos gavybą ir transportavimą, bet ir dėl geografinės padėties, kartu su Gruzija, labai padidino savo geopolitinę įtaką regione. Kazachstanui naftotiekiai – tai kelias į pasaulio naftos rinkas. Tad galime teigti, kad Rusijos ekonominė įtaka Kaspijos regione pamažu blėsta...
Vaidotas Šernius
