Dėl naftos brangimo žmonės nebegalės sau leisti to, ką galėdavo anksčiau.
Visi žinome, kad galonas benzino kainuoja 4 dolerius (beveik 1,05 dol. už litrą – red.), o naftos barelis – 135 dolerius. Tačiau jei manote, kad taip bus ir toliau, nesakykite to „CIBC World Markets“ekonomistui Jeffrey Rubinui, JAV dienraštyje „The Washington Post“ rašo apžvalgininkas Robertas J. Samuelsonas.
Jo skaičiavimai rodo, kad esame dar tik naftos kainų kilimo pusiaukelėje ir užtikrintai kopiame aukštyn. Iki 2012 metų galonas benzino kainuos 7, o naftos barelis – 225 dolerius. J. Rubino teigimu nepaisant svyravimų didės bendrasis kainų lygis, o šį procesą lydės keisti ir netikėti šalutiniai efektai. Štai keli tokių tikėtinų permainų pavyzdžiai.
JAV gamintojai išloš dėl kainų didėjimo, nes dėl jūrų transporto paslaugų brangimo, kurį lems didėjančios kuro kainos, pabrangs importas. Dalis gamybos vėl grįš į Ameriką, dalis iš Azijos persikels pas artimesnius eksportuotojus (pavyzdžiui, iš Kinijos į Meksiką). J. Rubino vertinimais nuo 2000 m. 12 metrų konteinerio pervežimas iš Rytų Azijos į JAV pabrango nuo 3 000 iki 8 000 dolerių. O kai naftos barelis kainuos jau 200 dolerių, tokio konteinerio atgabenimas atsieis 15 000 dolerių.
Infliacija taps dar atkaklesnė. Daugelį metų JAV Federalinis rezervų bankas visą dėmesį skyrė „bazinei infliacijai“ – tai kainos atėmus degalus ir maistą. Tai buvo aiškinama tuo, kad dideli energijos resursų ir maisto produktų kainų pokyčiai paprastai susiję su tendencija, jog ilgainiui kainos „keičia kryptį“. Tačiau jeigu jos atkakliai didėja, tokia logika žlunga, pastebi autorius. „Bazinė infliacija vos viršija 2 proc., tačiau tai gali jus paguosti tik tokiu atveju, jei nevalgote ir nevažinėjate automobiliu, – teigia J. Rubinas. – Bendrasis infliacijos lygis du kartus didesnis, jis sudaro maždaug 4 proc.“
Dvi ekonomikos šakos – gyvenamoji statyba ir automobilių gamyba – ir toliau bus priverstos taikstytis su nuostoliais. „Po poros metų už vairo sės mažiau amerikiečių“, - tikina Rubinas. Brangstantis benzinas privers žmones naudotis visuomeniniu transportu ir važinėti iš darbo į namus automobiliais sutartose vietose imant pakeleivius. Nekilnojamojo turto kainos pasieks naują smukimo rekordą, ypač atokiuose priemiesčiuose, iš kurių reikia toli važiuoti iki miesto. „Žmonės nebegalės sau leisti to, ką galėdavo anksčiau“, - teigia ekonomistas.
Naftos krizės pasekmių nederėtų menkinti, teigia apžvalgininkas. Pasaulis pasiekė naftos gavybos viršūnę, kai senkantys ištekliai jau nebeleidžia žymiai padidinti metinių gavybos apimčių. Vis dėlto šis teiginys nėra visiškai teisingas: stambių neišžvalgytų telkinių vertinimai liudija, kad iki „naftos viršūnės“ dar lieka kelios dešimtys metų. Tačiau valstybės, valdančios 75 proc. ir daugiau žinomų naftos resursų, elgiasi taip, tarsi „naftos viršūnė“ jau būtų pasiekta. Jos slepia deficitinius išteklius, ribodamas naujų naftos telkinių žvalgybą. Tuo tarpu gavyba kai kuriuose regionuose sparčiai mažėja. Rezervai senka, o paklausa ima viršyti pasiūlą.
Ši spraga kamšoma didelėmis kainomis. Niūrūs Rubino ir kitų ekspertų vertinimai remiasi prielaida, kad tokia situacija išliks ir ateityje. Žinoma, jie gali klysti, jei tolimesnis naftos kainų didėjimas lems staigų paklausos sumažėjimą, o pasiūla netikėtai padidės. Saudo Arabija neseniai pranešė šiek tiek didinanti naftos gavybą. Dėl degalų kainos didėjimo amerikiečiai jau pradėjo mažiau važinėti, pastebi autorius. Kovą pervežimų ir kelionių automagistralėmis apimtys lyginant su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu sumažėjo 4,3 proc. Gegužės mėnesį sportinių automobilių ir krovininių bei keleivinių transporto priemonių pardavimų apimtys smuko 31 proc. Šiuos duomenis pateikė svetainė „WardsAuto.com“. Degalų paklausos didėjimas sulėtėjo taip pat Europoje ir Japonijoje.
Tačiau didėjantis degalų poreikis besivystančiose ir naftą išgaunančiose šalyse kompensuoja paklausos mažėjimą turtingose valstybėse, pažymi apžvalgininkas. Tarptautinės energetikos agentūra prognozuoja, kad šiose šalyse degalų vartojimas per šiuos metus išaugs 3 proc.
Naftą išgaunančios valstybės įgyja nepaprastą jėgą ir įtaką. Net jei nafta kainuotų 100 dolerių už barelį, Saudo Arabija, Kuveitas ir Jungtiniai Arabų Emyratai 2008 – 2020 m. gautų 8 trilijonus dolerių. Tai „McKinsey Global Institute“ analitinio centro vertinimai. Dar didesnį nerimą kelia galimos politinės pasekmės. „Tokia situacija rimtai sustiprina Iraną, Rusiją ir Venesuelą: šios šalys gali pradėti elgtis iššaukiančiai“, - teigia „Energy Policy Research Foundation“ atstovaujantis Larry Goldsteinas. Paprastai žaliavinės naftos tiekimus kontroliuodavo valstybė, o pardavimų srityje dominavo privačios bendrovės. Tad naftos visuomet būdavo galima nusipirkti, tegul ir brangiai. Tačiau dabar ji gali tapti politine preke, kuri su nuolaida bus siūloma draugams, bet neparduodama priešininkams.
Kaip mes galėtume susigrąžinti bent dalį prarastos įtakos? – klausia straipsnio autorius. Pirmiausia, pasak jo, reikėtų atsisakyti neigimo politikos. Reikia liautis kaltinus naftos bendroves ir „spekuliantus“. Toliau – reikia didinti naftos ir dujų gavybą JAV, įskaitant Aliaską. Mes negalime „prasigręžti sau kelią“ ieškodami išeities iš šios situacijos, tvirtina autorius, tačiau turime galimybę padidinti tiekimų apimtis ir sumažinti kainų spaudimą. Tam prireiks dešimtmečio ar dar daugiau, nes naujųjų projektų mastas labai didelis. Tačiau bet koks vilkinimas tik dar labiau apsunkins būsimas problemas.
Galiausiai turime suprasti, kad aukštos naftos kainos gali skatinti naujų biodegalų rūšių iš pjuvenų, maisto atliekų ar sorų vartojimą. Pasak Automobilių pramonės tyrimų centro eksperto Davido Cole‘o, tokių degalų savikaina būtų maždaug 1 doleris už galoną. Jei tai tiesa, ši kaina būtų gerokai mažesnė už dabartines didmenines benzino kainas. Anot D. Cole‘o, kad būtų galima įtikinti naujų degalų rūšių gamintojus, jog jie nebankrutuos tuo atveju, jei naftos kainos staiga nusmuks, žemutinis kainų lygis turi būti 50 – 80 dolerių už barelį. Tokį lygį būtų galima nustatyti įvedus rezervinį tarifą, kuris būtų naudojamas tik tuo atveju, jei naftos kainos nukristų iki nurodytos ribos. Naftos kainos neprognozuojamos, ir jei vieną dieną jos smigtų žemyn, amerikiečiai jau būtų išsivadavę iš iliuzijos, kad visam laikui grįžtame į pigios energijos amžių. Tokią klaidą mes jau esame padarę, rašoma „The Washington Post“ paskelbtame straipsnyje.
