49 metų fizioterapeutas, Hermanno Goeringo, dešiniosios Adolfo Hitlerio rankos, palikuonis nešioja žydišką kepuraitę, o ant kaklo – grandinėlę su Dovydo žvaigžde. Nuo mažumės mokytas nekęsti žydų, jis priėmė jų tikėjimą. Nors formaliai į judaizmą jis dar neatsivertė, tačiau jau laikosi košerinio maisto taisyklių, švenčia šabą ir mokosi hebrajų kalbos.
Žydų restorane Bazelyje Matthias Goeringas entuziastingai pasakoja apie Izraelį. „Jaučiuosi ten kaip namie, – sako jis. – Izraeliečiai tokie draugiški.“ Netgi kai išgirsta, kuo jis vardu? „Taip, jie tokie dėkingi, kad užmezgiau su jais ryšį“.
Turėdamas tokią pat pavardę kaip buvęs Luftwaffe‘s vadovas, Niurnberge nusižudęs likus kelioms valandoms iki mirties bausmės, M. Goeringas sako, kad jo vaikystė nebuvo laiminga. Jo prosenelis ir Hermano senelis buvo broliai ir to užteko, kad po Trečiojo Reicho žlugimo kiltų daugybė problemų. „Mano broliai ir aš buvome negailestingai persekiojami“, – sako Matthias. Jo tėvas, karo gydytojas, buvo sovietų karo belaisvis, tačiau dėl savo antisemitinių pažiūrų grįžo namo sveikas ir gyvas. Prisimindamas sunkius laikus, Matthias sako: „Mūsų tėvai sakydavo mums: negalime to jums leisti, nes visi jūsų pinigai atiteko žydams“.
M. Goeringas paliko namus, kai jam buvo 18 metų, ir prisijungė prie cirko, tačiau po kurio laiko įsikūrė sėsliai, gavo fizioterapeuto išsilavinimą, vedė, susilaukė sūnaus. Tačiau 2000-aisiais jo fizioterapijos verslas bankrutavo, jį paliko žmona, o su savimi pasiėmė ir sūnų. Palaužtas ir vienišas, jis galvojo nusižudyti ir, kaip pats sako, pirmą kartą gyvenime pasimeldė. Tą pačią dieną jo maldų buvo išklausyta: fizioterapijos klinika netoli Ciuricho pasiūlė jam darbą.
M. Goeringas pradėjo lankytis krikščionių bažnyčiose, tačiau po poros metų pradėjo domėtis judaizmu. Jis sako, kad Dievas jam paliepęs „saugoti Jeruzalės vartus“, nepaisant jo pavardės ir šeimos istorijos. „Tada aš pajutau, – sako jis, – kad turiu vykti į Izraelį.“
Matthias Goeringas teigia: „Savo pavardę nešiojau kaip prakeiksmą. Dabar jaučiuosi palaimintas“.
Kiti nacių palikuonys pasuko panašiu keliu. Katrin Himmler, pernai išleidusi knygą apie karo nusikaltimus, kuriuos įvykdė jos senelio brolis, SS vadas Heinrichas Himmleris, ištekėjo už žydo. „Mums buvo lemta susitikti“, – sako ji.
Beate Niemann, visiems siaubą kėlusio SS majoro Bruno Sattlerio dukra, sukūrė apdovanojimų pelniusį filmą „Gerasis Tėvas“ („The Good Father“), kuriame įamžino savo beviltišką paiešką žmogaus, kuriuo ji galėtų didžiuotis. Kuriame ji mėgino atsiprašyti išgyvenusių koncentracijos stovyklų siaubą žmonių, kai aptiko, kad jos tėvas myriop nusiuntė šimtus tūkstančių žydų.
Monikos Goeth tėvas – Amonas Goethas, koncentracijos stovyklos komendantas, kurį filme „Šindlerio sąrašas“ suvaidino Ralphas Fiennesas. Jis šaudė žydų kalinius iš savo vilos balkono. Ji metų metus mėgino susitaikyti su išgyvenusiais koncentracijos stovyklų siaubą. „Aš visiškai atsiverčiau į judaizmą, – sako ji. – Žydai buvo tikri didvyriai. Tuos, kurie aukština nacius, aš tiesiog niekinu.“
