„Prieš kokius dvejus – trejus metus atrodė, kad visa tai buvo baisūs XX amžiaus dalykai ir dabar šito nebėra, tai praeitis. Bet „Islamo valstybė“ – baisi pagarba žiaurumui, jauni žmonės juo žavisi. Jis vėl gerbiamas, vėl atsiranda. Taip pat Europoje stiprėja ultradešiniųjų judėjimai, reiškiantys neapykantą kitokiems. Arba ir su Maidanu: kai prasidėjo, atrodė, kad nebus taip, kaip išsivystė viskas. Vėl toks nemalonus baimės jausmas. Galvoju, jeigu vėl būtų pretenzijų tos didelės šalies, kaip man reikėtų greičiau pabėgti į Vokietiją?“ – BNS sakė J.Zarchi.
„Ko aš galiu neapkęsti? Negaliu tautos neapkęsti, žmonių. Ko tikrai neapkenčiu – baimės jausmo, susijusio su diktatūra, priespauda. To tikrai neapkenčiu, kai pradedu vėl bijoti“, – sakė ji.
Europai penktadienį minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos septyniasdešimtmetį, Kaune gyvenanti moteris su BNS pasidalijo prisiminimais apie totalitarinių nacių ir sovietų režimų represijas.
Nacistinės Vokietijos okupacijos metais jai pavyko išvengti tragiško likimo, ištikusio daugiau kaip 90 proc. Lietuvos žydų, kuriuos išžudė naciai, dažnai padedami vietos kolaborantų. Trejų metų ji buvo išgelbėta iš žydų geto Kaune ir slapstoma mamos su močiute, kurios buvo vokietės.
Lietuvą vėl okupavę sovietai ją ištrėmė į Tadžikistaną dėl vokiškos kilmės.
Persekiota ir kaip žydė, ir kaip fašistė
J.Zarchi tėvas, kilęs iš Ukmergės, Diuseldorfe apsigyveno apsigynęs daktaro disertaciją Šveicarijoje. Ten jis susipažino su būsimąja žmona, tačiau susituokti porai teko vykti į Lietuvą – 1934-aisiais Hitlerio Vokietijoje santuoka tarp žydo ir vokietės buvo neleidžiama. Taip ir jos mama tapo Lietuvos piliete.
Po santuokos jie Vokietijoje pragyveno dar trejus metus, bet vėliau leidimas nebuvo pratęstas. Vėliau paaiškėjo, kad juos sekė slaptoji nacių policija Gestapas, įtardama, kad tėvas buvo Lietuvos šnipas.
Neturėdami pinigų kelionei į Vakarus, moters tėvai išvyko į Lietuvą, tikėdamiesi kelionę į Vakarus pratęsti vėliau, tėvas tam ruošėsi mokydamasis anglų kalbos. 1938 metais Zarchi šeimai gimė Juliana.
Tėvą jos mama paskutinį kartą matė 1941–aisiais, prasidėjus karui su Sovietų sąjunga, jis išėjo į redakciją, kur dirbo, sužinoti daugiau naujienų apie prasidedantį karą. Iš ten paskambinęs vyras pranešė, kad frontas labai greitai juda, todėl su redakcija traukiasi į Rytus. J.Zarchi nuomone, nuo nacių bėgęs tėvas greičiausiai tikėjosi, kad vieniša vokietė su šviesiaplauke dukra nesukels įtarimo, todėl nusprendė palikti šeimą. Tačiau į Rytus jis neišvyko: pasak į Kauną vėliau sugrįžusių bendradarbių, Mauša Zarchi patraukė į Ukmergę, kur gyveno jo artimieji.
„Galvoju, kad jis manė, jog nebus šalia, kad neatkreiptų dėmesio, bet nenorėjo toliau pasitraukti. Mama nemokėjo nei lietuviškai, nei rusiškai, nei lenkiškai – ji čia buvo labai svetima. Kalbėjo tik vokiškai, neturėjo jokių pažįstamų, jautėsi labai nesaugi. Jis negalėjo numatyti, ką darys Hitleris ir kad Lietuvos žydų bendruomenę išnaikins pradedant nuo mažų miestelių“, – svarstė J.Zarchi.
Iš vėliau rastų dokumentų ji įsitikino, kad jos tėvas, kaip ir visa jo giminė, gyvenusi Ukmergėje, buvo išžudyti nacių.
1941 metais į Lietuvą įžengus naciams, pačiai J.Zarchi, kaip pusiau žydei, teko keliauti į getą. Jame prabuvusi kelis mėnesius, tuomet apie trejų metų, ji buvo išgelbėta kaimyno Prano Vocelkos kartu su šio šeima.
„Atsimenu, mane kiša pro vielą. Matyt, buvau tenai trumpai, kokius tris mėnesius. Man buvo treji metai, prisimenu kažkokią gatvę, greičiausiai tai Panerių gatvė, ir kad kažkas už nugaros man sako: „Bėk“. Tada aš bėgu per tą gatvę ir kitoje pusėje – į namą.
Paskui man pasakojo, kad dėl visa ko už tvoros kažkas stovėjo ir laikė sviedinį: jeigu būtų kas pastebėję, gal būtų sakę, kad vaikas žaidė ir bėgo sviedinio pasiimti. Su mama nebuvo galima apie tai kalbėti, ji baisiai dėl to išgyveno. Žinau, kad turėjau paltuką, ant jo turėjo būti žvaigždės – ant nugaros ir ant krūtinės. Mane perrenginėjo ir nuplėšė tas žvaigždes, nes ant paltuko buvo įplyšimas“, – atsiminimais dalijosi J.Zarchi.
Paskelbus, kad teks keliauti į getą, kartu su J.Zarchi ten susiruošė ir jos mama. Tačiau P.Vocelka, kurio šeima taip pat turėjo vykti į getą, nuo to atkalbėjo, pasakęs, kad visiems išėjus, nebus kam vėliau jų išgelbėti. Todėl J.Zarchi į getą iškeliavo su kaimynų šeima.
Į getą vaiką atidavusi mama iš pradžių manė, kad ten žydai saugomi nuo pogromų, kuriuos netoli geležinkelio stoties gyvenusi šeima matydavo. Kai paaiškėjo, kad žydai gete nuo pirmųjų dienų pradėti šaudyti, ji vos neišėjo iš proto.
Iš geto išgelbėtą J.Zarchi mama su močiute nuo nacių slėpė namuose ir laukė, kol nacius pakeis sovietinė kariuomenė. Šaltą 1945 metų sausį, kai po karo nusiaubtame mieste neveikė šildymas ir visko trūko, nuo plaučių uždegimo mirė jos močiutė, iš Vokietijos atvykusi anūkei gimus.
Atėjusi sovietų kariuomenė dukrą su mama, kaip vokietes, 1945 metų balandį ištrėmė į Tadžikistaną.
„Buvau šešerių metų, todėl viską atsimenu: kaip vaikai mėtydavo akmenis man į nugarą, kaip aš staigiai tapau fašiste. Galvojau, kodėl aš, kurią ką tik gelbėjo iš geto, turiu būti fašiste ir atsakyti už nacių nusikaltimus? Bet tai jau Tarybų Sąjunga ir jos politika. Jie nepripažino Holokausto. Pirma to nesupratau, dabar suprantu, kad jų tokia buvo politika: ant jų visų paminklų nužudytiems žydams buvo prirašyta „taikingi tarybiniai piliečiai“, neprirašyta, kad tai žydai. Ir Paneriuose, ir IX forte“, – svarstė J.Zarchi.
Jos mama tiek tremtyje, tiek 1963 metais reabilituota ir grįžusi į Kauną, nenustojo ilgėtis gimtojo Diuseldorfo. Jai pavyko gauti leidimą atvykti į Vakarų Vokietiją, tačiau Sovietų Sąjunga neišdavė leidimo išvykti. Lietuvoje nepritapusi, kitų kalbų nepramokusi ir tik vokiškai su dukra bendravusi moteris 1991 metais mirė taip ir nesugrįžusi namo.
J.Zarchi Vokietijoje apsilanko dažnai – sako, kad vokiečių akcentuojama savo tautos kaltė, jų atgailavimas dėl Holokausto, jai suteikia saugumo jausmą. Kaune ją kartais slegia prisiminimai: „Lietuvoje anksčiau ne, bet dabar aš kartais einu Laisvės alėja ir galvoju: čia tėvas vaikščiojo, čia aš gimiau... Ir man kažkur negera, kad čia visa tai atsitiko.“
Su moksleiviais Vokietijoje dažnai susitinkanti moteris sako sulaukianti klausimo, kuris iš dviejų režimų buvo baisesnis. Ji Holokaustą laiko išskirtinai žiauriu savo neišvengiamumu.
„Žydai karo metais galėjo būti gyvi arba pasitraukę, arba pasislėpę. Kitos išeities nebuvo. Visad atsimenu vienos moters atsakymą į klausimą, kaip liko gyvi: ačiū Dievui, mus ištrėmė į Jakutiją. Buvo daug tokių, kuriuos ištrėmė savaitę prieš karą. Ir tuo pačiu jie liko gyvi.
Tarybinė diktatūra truko labai ilgai, baisu, kas ten darėsi. Bet Holokausto metu žudė ne dėl politinių priežasčių, ne dėl socialinių, ne dėl religinių pažiūrų. Visais kitais atvejais tu gali politiškai kolaboruoti, dėl religijos – gali persikrikštyti. Holokausto išskirtinumas buvo tai, kad tu niekur nedingsi, jeigu turi žydiško kraujo. Tai labai košmariškas dalykas“, – sakė J.Zarchi.
Ji prisimena ir daugiau į savo panašių istorijų – jos tėvo sesers Koltunų šeimos du vaikus pražudė du skirtingi režimai: sūnus nužudytas Ukmergėje su jos tėvu, o dukra mirė pakeliui į tremtį.
„Mano likimas yra žydiškas. Jeigu nebūtų A.Hitlerio, mano tėvai gyventų Vokietijoje ir aš ten būčiau augusi. Visą mano esybę suformavo mama, kuri ilgėjosi tėvynės ir kalbėjo tik vokiškai. Aš negyvenau Vokietijoje, bet vokiška kultūra mane suformavo.
Kai manęs klausia, kur mano tėvynė, sakau, kad gal kalboje. Man vokiečių kalba tapo labai artima. Kažkur savyje turiu ir rusų kultūros. Gimiau Lietuvoje, gyvenu Lietuvoje. Kas aš? Pati pagalvojau, kaip kalbu: tie vokiečiai, tie rusai, tie žydai... O paskui pagalvojau, kur sakau „mes“. Sakau mes, aukos. Negražus sutapatinimas: mes, tie, kurie buvo persekiojami, kurių gyvenimas sulaužytas“, – sakė ji.
Vokiečių kalbą universitete dėsčiusi J.Zarchi priklauso Lietuvos žydų bendruomenei, padeda vertėjaudama. Neseniai jai pavyko pasiekti, kad jos gelbėtojas P.Vocelka būtų pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
